Nacionalinės premijos laureatas: Lietuva manęs nepamiršta

„Džiaugiuosi, kad Lietuva nepamiršta manęs, jau daugelį metų gyvenančio svetur, nepamiršta ir kitų svečiose šalyse gyvenančių savo kūrėjų,“ – BNS sakė rašytojas.

Prieš tris dešimtmečius literatūros studijas Vilniaus universitete baigęs rašytojas yra išleidęs keturis romanus ir vieną apysakų rinkinį. Paskutinysis jo romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ pasirodė pernai.

„Pirmiausia, džiaugsmu norėčiau pasidalyti su savo skaitytojais. Nesitikėjau, kad mano pastarasis romanas „Odilė“ tiek jų susiras. Šioje knygoje gi nieko nevyksta, arba labai mažai vyksta, ji lėta, be jokių išorinių intrigų, turbūt nuobodoka, bent jau man. Tačiau gal šito lėtumo, stabtelėjimo ir įsižiūrėjimo į save ir pasaulį dabartinėje lekiančioje karuselėje žmonės labiausiai ir pasiilgę“, – svarstė V. Papievis.

Kalbėdamas su BNS jis prisiminė keistą sutapimą, kuris jį aplankė trečiadienį, kai buvo paskelbtas premijos laureatu.

„Paryžiuje buvo labai graži, nuostabi diena, saulėta. Paskui virš Dievo motinos katedros pakibo milžiniška pilnatis – pasirodo, Prancūzijoje kaip tik buvo minima šventosios Odilės diena“, – sakė jis.

Nacionalinės premijos laureatas yra LRT radijo bendradarbis, Paryžiuje teikia privačias lietuvių kalbos pamokas.

Anot jo, Paryžius buvo pirmasis jo aplankytas Vakarų miestas ir jį vienintelį pavyko prisijaukinti.

„Paryžius mane pasigavo ir nepaleidžia. Bet man Lietuva labai svarbi, kasdien ją jaučiu. Tos kalbos aš mokau prancūzus, ši kalba visą laiką su manimi“, –kalbėjo V. Papievis.

„Nežinau, kas toji egzistencija“

V. Papieviui garbingiausia Lietuvos premija skirta „už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką“.

„Man patinka pasakymas „už egzistencinės patirties raišką“. Nelabai žinau, kas toji egzistencija, nei kas ji, nei ką reiškia mūsų gyvenime. Bet tebūnie. Tačiau jei priimame šį žodį, jau pats rašymas man yra egzistencinė būsena, kai nerašau, man atrodo, kad visa, kas aplink vyksta, slysta pro šalį – lyg gyvenu, bet lyg ir negyvenu“, – sako menininkas.

V. Papievis džiaugiasi galėdamas kurti pernelyg nesirūpindamas dėl pragyvenimo ir pripažįsta, kad Lietuvoje tai padaryti būtų sunkiau.

„Man keista, kai aš grįžtu vasarą į Lietuvą ir manęs klausia – ar tu turėjai atostogų. Bet visas mano gyvenimas yra atostogos. Aš labai trumpai dirbau biure, kontoroje, į kurią reikia ateiti devintą ir išeiti šeštą. Nardau tarp Lietuvos radijo, savo pamokų, įrašų, kur prisireikia lietuvių kalbos. „Atostogaujantiems“ laisviems menininkams čia išsiversti lengviau nei Lietuvoje“, – pripažino rašytojas.

Kitas Nacionalinės premijos laureatas režisierius Gytis Lukšas, apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus ir už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba, prisipažino su V. Papieviu kuriantis planus pastatyti filmą pagal jo knygas. Pats rašytojas tai vadina dideliu iššūkiu.

„To niekada nedariau. Nes kai rašai apsakymą, romaną, rašai vienas, o čia jaučiu, kad už manęs yra daug žmonių, už tuos žmones jauti didelę atsakomybę. Kažkaip keista ir įdomu – atsitiktinumas lėmė, kad mudu su Gyčiu esame šių metų nacionalinės premijos laureatai“, – sakė V. Papievis.

Kitais nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais tapo architektas Audrius Ambrasas, aktorius Vytautas Anužis, džiazo muzikai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas ir tapytoja Rūta Katiliūtė.