Nacionalinę premiją pelnęs G. Lukšas: gyvenimas dar nesibaigia

„Yra formuluotė: už viso gyvenimo nuopelnus. Lyg būtų mano gyvenimas tuo ir pasibaigęs. Aš dar gyvenu, ketinu dar šiek tiek pabūti, turiu planų, ketinu dar šį tą nuveikti. Mane ypatingai džiugina, kad tarp kitų gavusių tą premiją yra Valdas Papievis, su kuriuo mes šiuo metu rašome scenarijų, dirbame prie naujo kino projekto pagal kelias knygas. Jei Dievas duos, būsime sveiki gyvi, jeigu pasiseks (...), man pats didžiausias džiaugsmas būtų dar padaryti tą filmą kartu su V.Papieviu“, – BNS sakė režisierius.

Trečiadienį Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija jam skyrė apdovanojimą už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba. Jis apdovanotas ne už pastarųjų metų kūrybą, o už viso gyvenimo nuopelnus.

Jis sako esąs dėkingas visiems prisidėjusiems prie jo filmų.

„Kine vienas nieko nepadarysi. Rašytojas, poetas gali parašyti eilėraštį ranka ant servetėlės kavinėje, ir bus tas eilėraštis. O kine reikia daug žmonių, ir ne šiaip sau žmonių, o bendraminčių, draugų. Todėl esu dėkingas visiems tiems žmonėms“, – kalbėjo kino kūrėjas.

70-metis režisierius, debiutavęs kine prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, išskyrus kelias išimtis, kūrė filmus pagal lietuvių rašytojų kūrinius ir scenarijus: Juozo Baltušio, Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Kazio Sajos, Marcelijaus Martinaičio, Sauliaus Tomo Kondroto, Sauliaus Šaltenio ir kitus. Pastarasis jo darbas kine – R.Granausko romano „Duburys“ ekranizacija.

Režisierius sako, kad visi šie menininkai buvo ir jo bičiuliai, kurių kūryba turėjo lemtingos įtakos jam pačiam.

„Didžiausią įtaką man padarė Romualdo Granausko, Juozo Apučio kūriniai (...). Visus filmus dariau apie save remdamasis tomis knygomis, nes jos sukėlė didžiausią rezonansą mano sieloje, – sako G.Lukšas. – Aš debiutavau K.Sajos apysaka-pasaka „Žvangutis“. Ir aš laimingas, kad dar šiandien galiu su K.Saja kalbėti telefonu, kad dar galime bendrauti. Tie tekstai iš tikrųjų yra savaime vertingi mūsų literatūroje ir bus vertingi“.

Jis sako, kad iki šiol nėra išsitrynęs iš telefono jau išėjusių bičiulių – M.Martinaičio, R.Granausko, J.Apučio kontaktų.

„Mes buvome tiesiog draugais. Marcelijus buvo mano gyvenimo vienas geriausių draugų, su kuriuo aptardavome ne tik kino ir literatūros reikalus, bet žmogiškus, savo pačių gyvenimo reikalus. Viešpatie, iki šiol ant palangės saugau M.Martinaičio margintą margutį. Jis man dovanodavo kiekvienų Velykų proga. Paskutinio nesuspėjo: pusiau numargino – ir iškeliavo“, – prisiminė režisierius.

Jis gailisi nespėjęs įgyvendinti kai kurių sumanymų, pavyzdžiui, buvo parašęs kitą scenarijų filmui „Vasara baigiasi rudenį“, bet jo sovietmečiu neleista įgyvendinti. Su J.Apučiu jis sako parašęs scenarijų filmui apie mažo miestelio inteligentų gyvenimą, dar vienas nerealizuotas scenarijus kurtas kartu su J.Baltušiu pagal jo kūrinį „Sakmė apie Juzą“, tačiau šis filmas liko nepastatytas.

„Nepadariau nė vieno filmo, kurio nenorėčiau daryti. Bet nepadariau kai kurių filmų, kuriuos norėčiau daryti“, – apgailestavo G.Lukšas.

G.Lukšas gimė 1946 metais Kaune, baigė valstybinį Kinematografijos institutą Maskvoje. Jo režisūrinis debiutas buvo novelė „Telefonas“ trijų novelių filme „Linksmos istorijos“, sukurtame 1973 metais. Po metų pastatytas „Žvangutis“ pagal K.Sajos apysaką. Nuo 1991 metų iki šiol jis yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos tarybos narys. G.Lukšas apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, LDK Gedimino Ordinu – Riterio kryžiumi.

Režisierius yra sukūręs 15 vaidybinių ir dokumentinių filmų.