M.Mikutavičiaus Naujųjų naktį pasikviestų Meilę

Karjeros pabaiga? Kaip ir reikėjo tikėtis, tai buvo tik blefas ir viešieji ryšiai. Marijus Mikutavičius šypsosi ir tikina: "Aš niekam nieko apie tai, kad kitais metais baigiu karjerą, nesakiau."

- Televizijos laidų vedėjas, beveik anšlaginiai koncertai. Šie karjeros metai tau turbūt buvo sėkmingi?

- Jei laimę matuočiau tik šiais dalykais - galbūt. Tačiau jie nebuvo kažkuo labai išskirtiniai. Nei geresni, nei blogesni už kitus.

- Už ką sau galėtum dėti didžiausią pliusą 2009-aisiais?

- Už nieką sau pliuso neduosiu, - Marijaus balse pasigirsta liūdesio gaida.

- Hm. Skamba pesimistiškai.

- Ne, ne pesimistiškai. Išmokau realiai priimti įvairius dalykus. Nekrykštaudamas. Nes kai krykštauji, pernelyg džiūgauji - smarkiai nusivili.

- Tačiau skamba liūdnai. Prieš kelerius metus tavo balse buvo daugiau optimizmo.

- Mano gyvenimas optimistinis. Tačiau nemoku girtis kažkokiais savo pasiekimais ar akimirkomis.

- Rengiesi baigti politologiją? Neįsižeisk, bet tavęs politiko neįsivaizduoju.

- Studijuoju tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Europos studijos magistro programą. Taip, tai ne matematika. Tai susiję su Europos Sąjungos struktūrine sistema. Politika? Man nusispjaut, kas bus po to. Norėjau naujų iššūkių ir įstojau mokytis. Anksčiau ar vėliau tapti politiku nėra mano plano dalis. Kai būdamas 18 metų stojau į žurnalistiką, negalvojau, kad būtinai būsiu tik žurnalistas.

- "Lietuvos talentų šou" - ne pirmoji ir ne penktoji televizijos laida, kurioje dirbai. Ar ji tau buvo kuo nors išskirtinė?

- Įdomu, nesudėtinga. Ir už tai dar moka pinigus. Geras projektas. Nesirengiau kovoti su žiūrovais. Tiesa, kartais skoniai sutapdavo.

- Nenoriu įžeisti, bet kaip į tolesnius etapus patekdavo a la "Žemaitijos akmenėliai". Čia - šalies talentai?

- Viešpatie... Kartais išties atrodo siaubinga tai, ką žmonės daro. Bandau tai paaiškinti tuo, kad visi turi teisę egzistuoti po saule. Ir būtų žiauriai neįdomu gyventi, jei viskas gyvenime būtų nuspėjama.

- Kodėl mums reikia nevykėlių, iš kurių galėtume šaipytis? Bėgame nuo savęs, nuo savo kompleksų?

- Tai - žmogiška. Ir tai - ne Lietuvos, bet pasaulio problema. Tačiau tai turi spręsti psichologai, froidistai ir kiti specialistai.

Sugebėjimas nekęsti ir tyčiotis iš kitų - vienas mūsų bruožų. Maniau, kad tai būdinga tik vaikams. Tačiau dalis suaugusiųjų neišaugo iš vaikystės ir nesuvokia, kad, badydami pirštais ir juokdamiesi iš kitų žmonių, jie mindo savo orumą.

- Niekada neslėpei, kad nesi dievobaimingas. Per Kalėdas bažnyčioje turbūt nebuvai?
- Ne. Ne dėl to, kad vengčiau bažnyčios. Ten labai graži, šventinė atmosfera, tačiau tai neturi nieko bendra su religija. Gal labiau su tradicija.

- O tu turi savo tradicijų? A la Mikutavičiaus?

- Neee, - šypsosi.

- Ar vis dar tiki gražiu Holivudo scenarijumi, apie kurį svajojai prieš ketverius metus: graži, seksuali žmona ir trys vaikučiai?

- Na. Hm. Žinoma. Tiesa, tai nėra 2010-ųjų planas, kurį žūtbūt reikia įvykdyti, kad tapčiau laimingas. Atradęs gražią, seksualią žmoną ir sulaukęs trijų vaikų, negaučiau "Grammy" arba "Oskaro " apdovanojimo.

- Prisipažink, ar nejauti  į nugarą alsuojančios baimės, kad liksi vienišas?

- Ne, tokios baimės nejaučiu. Esu pakankamai suaugęs, kad susitvarkyčiau su savo baimėmis. Tokio amžiaus daugelį dalykų priimu gana ramiai ir nepanikuoju.

- Bet neretai jauni žmonės tai priima ramiau, nes jie kupini energijos, jiems atrodo, kad prieš akis dar visas gyvenimas. O tau - 38 metai.

- Tada turėčiau bijoti visko. Net sėsti prie automobilio vairo, nes galėčiau patekti į avariją.

- Ar vis dar pasikliauji intuicija? Ar ją nužudė realybė ir viską sprendi tik protu?

- Svarbu, apie ką kalbėsime. Nemoku planuoti. Man tai neįdomu. Gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas ir lentynas.

- Tu dažnai kalbėdavai apie savo svajonę pusmečiui, metams iškeliauti į platųjį  pasaulį. Kodėl negali kaip koks Hokšila Andradė užsidėti kuprinę ant pečių ir realizuoti svajonę? Stinga drąsos?

- Turbūt. Gal bijau, kad veltui iššvaistysiu laiką? Gal pasiteisinu, kad tuomet sustotų darbai? Negulu į lovą su mintimis apkeliauti visą pasaulį.  Be to, netikiu, kad gyvenime visos svajonės išsipildo.

- Ar vis dar pasirašai svarbius dokumentus neskaitydamas jų ir pasitikėdamas žmonėmis?

- Taip. Vakar kaip tik gvildenome temą apie pasitikėjimą žmonėmis. Kol jie nesuteikė pagrindo nepasitikėti jais, aš žmonėmis pasitikiu. Lengviau būti paprastu nei panikuojančiu biču. Net jei kažkas atsitiks blogo, pasielgus neprotingai, spręsdamas problemą išnaudosiu mažiau energijos ir nervų nei gyvensiu kupiną įtampos, įtarimų ir nepasitikėjimo žmonėmis gyvenimą.

- Po Kalėdų eglute tikėjaisi kažko ypatingo? Gal naujo kompiuterinio žaidimo? Vis dar žaidi "Kazokus"?

- Ne, - šypsosi. - Su "Kazokais" baigta. Dabar amerikiečių serveryje žaidžiu globalinę "Warcraft" seriją. Esu stiprus vidutiniokas.

- Pafantazuokime artėjant Naujiesiems. Kokį svečią norėtum pakviesti į savo namus tą naktį: Meilę, Jaunystę, Turtus, Sėkmę, Karjerą, Sveikatą?

- (Ilga pauzė.) O visų negalima? Meilė, Jaunystė, Turtai, Sėkmė, Karjera, Sveikata... Meilė, Jaunystė, Turtai... Na, gerai, tebūnie Meilė. Būtų labai neblogai.

- Kalbėdamas prieš kelerius metus žadėjai mažiau nuolaidžiauti sau. Laikaisi pažado?

- Oi, ne. Turbūt pastaruoju metu aš sau dar daugiau nuolaidžiauju.

- Ir paskutinysis klausimas. "Lietuvos talentuose" dalyvių likimą sprendei moneta. Ar kada nors svarbų tavo gyvenimo epizodą lėmė herbas arba skaičius?

- Taip. Kas tai buvo? Pernelyg asmeniška ir intymu. Ne, tai ne meilė... O, laiku sustojau. Vos neleptelėjau.