Misija – sukurti muzikos idėjų banką

Mykolas Natalevičius – vienas ryškiausių savo kartos kompozitorių. Dar studijų metais pasižymėjęs kaip aktyvus kultūros dalyvis, prisidėdamas prie įvairių projektų ir realizuodamas savo kūrybines idėjas (dažnai – ir kaip atlikėjas), savo žiniomis dalijasi ir su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentais. Jau mėnuo kaip jo pareigų sąraše yra ir Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) pirmininko postas.

Balandį šias pareigas perėmęs iš kaunietės kompozitorės Zitos Bružaitės, jis tapo bene jauniausiu šios institucijos vadovu per visą jos istoriją. Su M.Natalevičiumi kalbėjomės apie naująsias pareigas ir atsakomybės – meno ir menininko vaidmenį visuomenėje ir Lietuvos kompozitorių sąjungos kultūros politikos gaires, taip pat jo, kaip naujojo jos vadovo, viziją.

– Atsidūrėte dėmesio centre ir davėte jau ne vieną interviu. Iš kūrybinės pusės jau esu jus aprašęs, todėl dabar norėtųsi pakalbinti apie naująją veiklos pusę, LKS pirmininko pareigas. Esate minėjęs, kad šios pareigos pačiam buvo netikėtos ir kad kandidatūros specialiai nekėlėte – o ar galėtumėte sakyti, kad apskritai matėte save einantį administracines ar net politines pareigas?

– Su tokiomis administracinėmis pareigomis jau esu susidūręs dirbdamas LMTA – organizavau vaizdo konferencijas. Manau, galėčiau sakyti, kad visiškai nauja man tai nėra. Ši pozicija yra susijusi su meninės organizacijos valdymu, o viena jos pagrindinių funkcijų yra meninių renginių organizavimas, kuris mane lydėjo jau nuo kūrybinio kelio pradžios.

– Turbūt tai neišvengiama dirbant kūrybiniame lauke.

– Taip, be to, prisidėjau prie festivalio "Druskomanija" ir įvairių konferencijų organizavimo, kurios daugiau ar mažiau buvo susijusios su LKS. Šis laukas nėra man naujas ir nesu žmogus iš išorės, nežinantis, kaip visa tai vyksta. O netikėtumas buvo bent iš dalies nulemtas viso LKS tarybos ir pirmininko rinkimų formato, nes meno kūrėjų organizacijos narių skaičius yra santykinai nedidelis, o pirmininką renka taryba, oficialių kandidatūrų užimti pirmininko pareigas nebuvo. Susidūriau su nauja situacija. Taryboje pasirodė mano kandidatūra ir teko spręsti dilemą – imtis šių pareigų ar ne.

– Ar vis dėlto galėtumėte sakyti, kad esi svarstęs tokią kandidatūrą?

– Susidūręs su tokia situacija negalėčiau teigti, kad to nesvarsčiau – dalyvavau ir revizijos komisijoje, susipažinau su sąjungos veikla. Tuomet maniau, kad kandidatavimas į tarybą būtų įdomus būdas labiau įsitraukti, tačiau nenumaniau, kad sąjungos taryba bus taip pasiryžusi atnaujinti sąjungos valdymo aparatą, kad į pirmininko poziciją iškeltų vieną jauniausių narių.

– Ko gero, esate jauniausias pirmininkas per visą LKS istoriją?

– To neanalizavau – gali būti ir taip, tačiau jaunystė – reliatyvus dalykas.

– Tai labai įdomu – paminėjote tam tikrą siekį jaunėti ir jauninti valdymo aparatą. Kokie būtų pagrindiniai dalykai, kuriuos reikėtų atnaujinti ar galbūt keisti požiūrį – kur reikėtų jaunesnio ar šviežesnio žvilgsnio?

– Yra toks terminas – visuomenės senėjimas. Mūsų visuomenė senėja – lygiai taip pat ir tokiose organizacijose kaip Kompozitorių sąjunga nariai nejaunėja. Jei nesama natūralaus jaunesnių narių srauto, organizacija yra linkusi senėti ir tai sukelia ir kitus procesus. Visa tai logiška. Peržengę tam tikrą amžiaus ribą žmonės nebegali būti tokie aktyvūs – tai tiesiog natūralu. Tai, žinoma, bendras dalykas, nes ir buvusi LKS pirmininkė skatino jaunų kūrėjų įsitraukimą ir dalyvavimą veikloje.

Menininko interesai paprastai būna platūs ir apima įvairias gyvenimo sritis, tai jie yra ir ta visuomenės dalis, kuri tyrinėja, reflektuoja, kritikuoja.

Dėl įvairių politinių reiškinių institucijos įvaizdis ir vaidmuo yra kiek neaiškūs, todėl ieškome būdų, kad būtume naudingi kaip meno asociacija. Kitas klausimas – kaip tai mato politikos formuotojai Vyriausybėje. Jaunųjų dalyvavimas leidžia aktualizuoti sąjungos funkciją, kad ji nebūtų susijusi tik su stereotipais ir sovietinių laikų įsivaizdavimais, kad sąjunga yra tik pinigų skirstymo mašina. Šiuolaikiniame pasaulyje tai meno kūrėjų laukas, kur menininkai gali bendradarbiauti, dalytis ir skleisti idėjas bei kartu vykdyti įvairias veiklas.

– Pereisiu prie kito klausimo, prie kurio tarsi veda jūsų pozicija: įvaizdis, vaidmuo ir funkcija. Žiūrint tam tikru kampu, Kompozitorių sąjungą galima būtų prilyginti darbo judėjimams – tai yra sąjunga, kuriai priklauso ne tik įvairių projektų globojimas, bet ir kūrėjo profesinių teisių atstovavimas. Ar matote LKS veiklą ir savo pareigas šiuo rakursu?

– Visiškai taip. Jeigu visi menininkai yra pabiri, kiekvienas užsiima savo individualia veikla, sunku daryti įtaką politikos formavimui ir procesams. Sąjunga, būdama didesniu organizmu, gali sujungti didesniems tikslams – tai įvardyti galima ir kaip profsąjunginį jos vaidmenį. Tai tarsi tam tikra socialinė apsauga – Kompozitorių sąjunga leidžia muzikos kūrėjams ir tyrėjams kalbėtis apie bendrą poziciją ir ją reikšti bei tokiu būdu daryti įtaką meno visuomenėje vaidmens formavimui – vienam žmogui tai padaryti yra sunku, ypač kai kalba eina apie tokius ideologinius procesus.

– Dažnai, paklaustas apie kultūros politiką, užsimenate apie meno funkciją ir vaidmenį, o kokia, jūsų nuomone, menininko-kompozitoriaus vieta?

– Apie šiuos klausimus galvoju daug – man pasisekė padirbėti kitose terpėse, tokiose kaip edukaciniai projektai, kuriose menininko vaidmuo yra ne tik meno produktų generuotojo, pramonininko – jis savotiškai tampa alternatyvaus požiūrio skleidėju, kūrybiškumo specialistu ar kūrybos ekspertu.

Diskusijoje (festivalio "Jauna muzika" diskusija – aut. past.) taip pat nuskambėjo forma "kūrybiškumas" – dažnai šiuo žodžiu piktnaudžiaujama, tampa nebeaišku, apie ką kalbama. Kūrybiškumas, kūrybiška visuomenė, kūrybinė industrija – daugybė naujų terminų, kurie siejasi ir su ekonomika, tačiau yra susiję ir su kitomis gyvenimo sritimis.

Klausytojo ugdymas, informacijos apie įvairius reiškinius pasiekiamumas yra svarbus tam, kad visuomenė mokytųsi tolerancijos plačiąja prasme.

Pirmiausia reikėtų kalbėti, kad menininkai yra didžiausi kūrybiškumo ekspertai visuomenėje, kurie gali reikšti savo kūrybinę pasaulėžiūrą ir padėti visuomenės nariams ne tik savo kuriamu menu. Jie svarbūs ir kaip viešosios nuomonės formuotojai. Gana geras pavyzdys – Amerikoje vykę rinkimai, kur kūrybinė bendruomenė labai atvirai reiškė savo nuomonę ir pozicijas. Kadangi menininko interesai paprastai būna platūs ir apima įvairias gyvenimo sritis, jie yra ir ta visuomenės dalis, kuri tyrinėja, reflektuoja, kritikuoja. Tai vyksta ne tik per meną, bet ir per bendravimą, įvaizdžio sklaidą. Savo žinias jie įdarbina įvairiai: vieni imasi edukacinių veiksmų plačiąja prasme, rengia seminarus ir pan.

Kalbant apie pragmatiškesnius dalykus, egzistuoja visa verslo terpė, kuri supranta, kad kūrybiškumas šiais laikais padeda generuoti platesnes idėjas. Meno integracija į šiuos procesus gali būti daug platesnė, negu mes įsivaizduojame. Mano vizija ir noras yra plačiau atskleisti menininko, kaip aktyvaus ar įsitraukusio į visuomenės veiklą nario, įvaizdį, kuris jai yra naudingas, reikalingas ar būtinas įvairias aspektais, ne tik kaip kūrinių ir knygų generatorius. Ne viskas yra taip paprasta. Neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis viskas yra pasveriama – galbūt kartais yra gerai pasimatuoti, kiek kūrybinės industrijos gali sugeneruoti BVP, tačiau greta to yra sunkiai pamatuojami kokybiniai dalykai, kuriuos kuria ir už kuriuos atsakingi menininkai. Visuomenė ar valstybė, neturinti stiprios kultūros nėra patvari ir ilgainiui ji gali tapti nepajėgi net ir ekonominiu atžvilgiu, nes tampa nekonkurencinga. Stipri kultūra taip pat gali jungti bendram tikslui.

(Nuotraukoje - Mykolas Natalevičius)

– Ar, esant dabartinei situacijai, galėtumėte išsakyti kritikos, ar matote kritinių taškų, per kuriuos menininko viešąją nuomonę, jo dalyvavimą bendruose viešuose diskursuose būtų galima labiau išskleisti?

– Nemanau, kad menininkų visiškai nėra klausomasi, o dabartinė valdžia yra išreiškusi prioritetą kultūrai. Tačiau valdžia pasikeitė visai neseniai, galbūt reikalingi pereinamieji laikotarpiai. Kultūra prioritetu gali būti labai įvairias būdais, nesinorėtų, kad tai taptų deklaracijomis. Pavyzdžiui, Lietuvos šimtmečio minėjimui surengti daugybę renginių – o kas iš to? Kas vis dėlto yra kultūra?

– Turbūt remiant kultūrą, kuri yra mažesnės vertės, galima pakenkti ir užgožti profesionalųjį meną įvairiais jubiliejams skirtais projektais?

– Čia vis dėlto galima kalbėti ir rinkos dėsniais. Jeigu finansuojame nekonkurencingą produktą – švaistome pinigus, o situacija nepagerėja, produktas, neturintis prasmės, nėra vertingas.

– Taip jis dar labiau įtvirtina industrinį modelį, kultūros industrijos pagamintą masinį produktą.

– Na, taip, tik neturiu omeny jokios konkrečios srities, svarbus dalykas yra tai, kad remiant kultūrą yra svarbu ir prioritetai. Daug kalbama apie etninės kultūros saugojimą. Tačiau daugelis tokių organizacijų, kaip ir Kompozitorių sąjunga, turi didelę atsakomybę formuojant nacionalinę kultūrą. Jei jau kalbame apie rimtąjį meną, kompozitoriai neturi labai plataus užsakovų spektro. Esama daug sričių: yra komercinė muzika, kuri pati save išlaiko, ir yra nekomercinė muzika. Sąjunga, aišku, remia pastarąją, aukštąją, elitinę kultūrą, ir gal, skirtingai nuo kitų meno sričių, mes neturime modelių, kur verslininkas užsisakytų simfoniją firmos jubiliejaus proga. Kompozitoriai, kuriantys, pavyzdžiui, eksperimentinę muziką, neturi itin daug šaltinių, kurie padengtų kūrinių sukūrimo išlaidas. Menininkai užsiimantys, tarkime, monumentaliąja tapyba...



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nu nu

Nu nu portretas
Nado prie plūgų prisidėt, sako johanson ranka stebuklus daro....
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių