Miestiečiai veržiasi į kaimą: darbas už ekologišką stogą ir maistą

WWOOF – tai ne sunkus atodūsis, nukasus sniegą kieme. Ši santrumpa išvertus iš anglų kalbos reikštų - „Plačios pasaulinės galimybės ekologiškuose ūkiuose". Toks savanorių tinklas įkurtas tam, kad būtų populiarinamas ekologiškas gyvenimo būdas, keičiamasi turima patirtimi.

Ką gaunate už prakaitą, išlietą ant ekologiško darželio? Dažniausiai – maistą, apgyvendinimą ir žinias, kaip prižiūrėti bei vystyti tokio tipo ūkį. Nors programa Lietuvoje mažai žinoma, į Lietuvos ūkius kasmet atkeliauja dešimtys užsienio jaunuolių. Tuo metu lietuviai veržiasi ten, kur šilčiau.

Viena iš programos savanorių – Vija Augucevičiūtė, mėnesį praleidusi vokiečių įkurtame Pietų Portugalijos ūkyje.

Per mėnesį išmoko ir melžti, ir grįsti kelius

„Moku melžti karves – ir paprastai, ir su specialia įranga, ravėti, akmenimis grįsti kelius, kirpti avis, jas ganyti, kad nueitų į savo ūkinius pastatus, mačiau, kaip gimsta jautukas, kaip ėriukas žengia pirmuosius žingsnius, išmokau bitininkystės pagrindų. O vaikystėje klausydavau kitų vaikų ir klausdavau: „Kas tas kaimas? Kodėl aš jo neturiu?", - prisimena kaimiškos patirties mėnesį Vija. Ji 30 dienų praleido pietų Portugalijos ūkyje, kur po sunkių darbo valandų turėjo galimybę pasimėgauti šiltais vasario vakarais ir nuostabiais saulėlydžiais.

Pačio WWOOF tinklo istorija prasidėjo dar 1971-aisiais, kai Londono gyventoja Sue Coppard suprato, jog nori išmokti daugiau apie ekologinę žemdirbystę ir ūkininkavimą, tačiau neturi galimybių apsilankyti ar ilgiau pabūti kaimo vietovėse. Mergina svarstė, jog tikrai yra daugiau nuo „žagrės" atitrūkusių miestiečių, kuriems trūksta žinių apie ūkininkavimą.

Netrukus ji kreipėsi į vieną griežčiausių Jungtinėje Karalystėje produktų sertifikavimo organizaciją „Soil Association" ir suorganizavo sau bei dar trims draugams savaitgalį ekologiškame ūkyje. Tiesa, jaunimas čia toli gražu neatostogavo – savaitgalis buvo darbingas. Netrukus į Sue kreipėsi ir daugiau ekologiškos produkcijos augintojų, nes savo ūkiuose jie stigo darbo rankų. Iš kitos pusės, dauguma didmiesčiuose gyvenančių jaunuolių trūks plyš norėjo ištrūkti į kaimą. Tokiu būdu naudos gavo abi pusės, buvo aktyviai keičiamasi žiniomis bei mokomasi naujų įgūdžių.

Mergina savo pradėtą savanorystės programą iš pradžių pavadino „Darbo savaitgaliai ekologiškuose ūkiuose" (Working weekends in organic farms - WWOOF, red. past.). Vėliau pavadinimas buvo pakeistas, kad daugiau žmonių iškart suprastų, jog jie dirbs savanoriškais pagrindais. Tačiau pagrindinės programos raidės išliko tos pačios – WWOOF.

Šiuo metu programą WWOOF pradėjo vystyti daugybė šalių, jos visos rėmėsi Didžiosios Britanijos pavyzdžiu. Savo atstovybę turi ir Lietuva.

Darbas gamtoje - geriausias būdas pabendrauti su sese

„WWOOF Lietuva" organizacijos taisyklėse pabrėžiama, jog dirbantieji negali reikalauti iš ūkininkų piniginio atlygio, jie tarsi svečiuojasi ūkyje. Žinoma, ūkio šeimininkas įsipareigoja aprūpinti svečius gyvenamuoju plotu bei maistu.

Iš karto pabrėžiama, kad tai ne darbo mainų programa, ne priedanga nelegaliam darbui arba tinklas nemokamam apgyvendinimui.

Tiesa, savanoriai organizacijai turi sumokėti 10 ar 20 eurų narystės mokestį. Koks bus konkretus jo dydis, priklauso nuo šalies. Lietuvoje jo pastaruosius trejus metus nebuvo.

Pietų Portugalijoje dirbusi V. Augucevičiūtė teigia, jog norėjo lietuvišką žiemą praleisti šilčiau ir daugiau pabendrauti su sese. Mergina pakvietė sesę padirbėti ekologiškame ūkyje, vėliau įveikė garsųjį „Camino De Santiago„ piligrimų maršrutą Ispanijoje, o po to dar turėjo jėgų keliauti į Islandiją, kur dirbo kas dvi savaites atvykstančių savanorių vadove aplinkosauginėje - socialinėje organizacijoje „Seeds“ (sėklos, grūdai, angl.).

„Pabaigiau studijas, šiek tiek dirbau Anglijoje, tuomet išėjau. Kalėdoms grįžau namo ir galvojau, ką veikti, norėjosi daugiau laiko praleisti su sese, ji vos metais jaunesnė. Žinojau, kad keliausiu į Ispaniją ir Islandiją, tačiau iki to dar buvo daugiau nei mėnuo laiko. Kaip tik ir sesuo turėjo panašiai laiko. Kadangi nenorėjome kęsti šaltos žiemos, susiradome vieną šilčiausių vietų Europoje – pietų Portugaliją. Gana greitai susiradome vokiečių šeimą ir išvažiavome. Jie mus apgyvendino ir davė maisto", - prisimena mergina.

Savanoriai su skirtingais tikslais

Ji pasakoja, jog iš pradžių darbas ūkyje tebuvo tarsi nuotykis, nauja patirtis. Tačiau vėlesnis darbas Islandijoje ją paskatino aktyviau domėtis aplinkosauga, ekologija. Vija turėjo vieną stovyklą, kurioje mokė žmonės ekologiško gyvenimo būdo. Kartu jo išmoko ir pati.

„Veikla Islandijoje padėjo geriau suvokti, ką ir kodėl dirbau Portugalijoje. Tada pagalvojau, kad šioje srityje norėčiau tęsti veiklą. Tuo metu, kai išvažiavome į Portugaliją dirbti, turėjau tik du tikslus: pabūti arčiau gamtos, pabėgti nuo miesto ir kasdienės įtampos bei duoti kažką gero šiems ūkininkams," - teigė savanorė.

Ji prisimena sutikusi britą Marką, kuris atvyko į ūkį tam, kad išmoktų įvairių ūkininkavimo įgūdžių ir įkurtų savo ūkį netoliese – taip pat Portugalijoje. Vaikinas netgi ketino nusipirkti ūkį visai šalia, kaimynystėje.

„Mes esame iš Palangos. Bet niekada neturėjome kaimo. Kai mano draugai vaikystėje pasakodavo, ką veikė kaime ir kaip ten smagu, aš visuomet stebėdavausi: „Kas tas kaimas? Kodėl aš negaliu ten nuvažiuoti?". Visada buvo ta trauka, norėjosi ten nuvažiuoti, - prisimena Vija.

Rankų darbo namai ir laukai

Ūkyje ji darbavosi po 6 valandas per dieną. Merginos archyve yra nuotraukų, kuriose ji su sese nešioja sunkius akmenis. Ar darbai nebuvo sudėtingi?

„Kartais nuvargdavome, bet nebuvo taip, kad negalėtume sustoti pailsėti - tai ne kokia vergovė. Vakarais būdavome pavargusios, tačiau tas nuovargis nebuvo toks, kad sėdėtum ir spoksotum į kompiuterio ekraną. Sėdėdavome ūkininkų terasoje, fizinis nuovargis būdavo netgi malonus", - prisimena mergina.

V. Augucevičiūtė teigia, jog ūkininkai labiausiai norėtų priimti savanorius dviems – trims savaitėms ar dar ilgiau. Maksimalus savanoriavimo laikas – neribotas. Ūkininkai džiaugiasi ilgalaike savanorių pagalba, nebent ūkyje visai nelieka darbų.

„Pirmiausia reikia nuspręsti, į kurią šalį nori važiuoti. Tada sumoki administracinį mokestį būtent už tą šalį (mokestis gali svyruoti nuo kelių iki keliasdešimt eurų). Tuomet gauni ūkių sąrašą, informaciją apie juos ir rašai laiškus tiems, kurie atrodo tau tinkami. Su šiais ūkininkais labai smagiai bendravome nuo pat pradžių, todėl ir važiavome pas juos. Kartais toje šeimoje jausdavausi tarsi mažoji dukra. Tai – vyresnio amžiaus šeima, atvažiavusi čia tuomet, kai buvo dar jauni. Tuomet jie turėjo du mažus vaikus. Ūkininkai pardavė viską, ką turėjo Bavarijoje ir atvyko čia. Visuomet jautėme didelius jų sentimentus viskam, kas čia yra, nes viską jie ir sukūrė savo rankomis: namą iš molio, laukus – viską. Tas geras jausmas persiduoda ir nors savanorių buvo vos keli, visko užteko, jautėmės jaukiai ir gerai priimtos. Nors turėjome atskirą mažiuką namuką, daug laiko praleisdavome šeimininkų name", - prisiminė savanorė.

Šeimininkai merginas nuveždavo į netoliese esantį miestelį, tad lietuvės turėjo galimybę stebėti ir portugališką karnavalą, kurio metu šalyje kaukes maukšlinasi ir jaunas, ir senas.

Papildomas verslas - molio namai

„Šeimininkai turėjo kiaušinių, daržovių, mėsos – tad tą mėnesį valgėme gardų naminį maistą. Viskas buvo labai gerai, - džiaugiasi mergina. - Tai labai savarankiškas ūkis: jie patys gaminasi elektros energiją, turi tuos saulės kolektorius. Žinoma, tai sukuria tam tikrą tvarką: į dušą geriau eiti ne vakare, o dieną, kai šviečia saulė. Stebi save, kad neišnaudotum per daug vandens, ir vanduo labai šiltas vis tiek nebus. Vandenį jie irgi ima iš savo šulinio, turi šildytuvus, taigi nėra jokiais tinklais – nei vandentiekio, nei elektros susieti su miestu. Tad to komforto – mažiau, ne viskas taip lengvai gaunama, kaip miesto daugiabutyje."

Vija taip pat pastebėjo, jog dėl to, kad šeimininkai nenaudoja jokių trąšų, lysves reikia dažniau ravėti, purenti rankomis.

„Įdomu tai, kad šeima priklausoma nuo gamtos, nuo jos pokyčių. Jiems nereikia jokių šildymo sistemų, jie šildosi nebent krosnelėmis. Bet, žinoma, vasario mėnesį temperatūra ten gali nukristi gal iki -1 laipsnio, ne daugiau, - dėkingas sąlygas prisiminė „WWOOF„ savanorė. - Pinigų maisto produktams ar dar kokiems nors daiktams jiems vis dėlto reikia. Tad šeimos vyras kaimynams padeda statyti namukus. Galima sakyti, jis užsiima nekilnojamu turtu. Turėdamas atliekamų pinigų jis perka sklypą, jame savo rankomis iš molio pastato namą, tada – parduoda. Tie namukai – moliniai, ekologiški. Kadangi jų žiemos nešaltos, nereikia labai šiltų namų.“

Islandams tenka gyventi su „planu B"

Vija teigė, jog visai norėtų aplankyti dar kokią nors šalį, taip pat – padirbėti ekologiniame ūkyje ir Lietuvoje. Ją ir sesę Liną darbas ūkyje įkvėpė, tad palangiškės teigia vasarą mėginsiančios kažką užsiauginti savo nedideliame sode.

Islandijoje Vija buvo atsakinga už dviems savaitėms atvykstančius savanorius iš viso pasaulio. Jie arba užsiimdavo įvairiomis aplinkosaugos iniciatyvomis, dalyvaudavo festivaliuose, padėdavo ūkininkams jų ūkiuose.

„Organizavau jiems kasdieninę veiklą, čia visi buvo labai geranoriški. Po sunkios darbo dienos žiūrėdavome kokį nors filmą, aplinkosaugos tematika ir po jo diskutuodavome. Arba imdavome „Tetra-Pak„ pakuotes ir gamindavome pinigines, užrašų knygutes. Apskritai viską mėgindavome perdirbti, pritaikyti pakartotiniam naudojimui“, - savanorišką darbą „SEEDS" organizacijoje prisiminė mergina.

Islandijoje buvo įamžintas ir mielas tradicinis šalies paukštis, kurį mergina turėjo galimybę pamatyti iš labai arti.

„Vadinamieji mormonai – dažnas reiškinys Islandijoje. Ten juos gali pamatyti ant uolų. Jie labai mieli paukščiai. Šiaip jau, kavinėse pardavinėja jų mėsą, kaip ir banginių. Tačiau jų medžioklės labai apribotos, todėl dėl mormonų išsaugojimo nekovojome. Apskritai islandai saugo savo gamtą ir tuos paukštelius, - prisimena Vija. - Manau, kad Islandijoje bet kada gali nutikti kažkas nepaaiškinamo, kaip kad tas ugnikalnio išsiveržimas. Todėl šios šalies gyventojai tos gamtos, sakyčiau, net prisibijo. Teko viešėti ūkyje, kuris buvo įsikūręs šalia ugnikalnio. Išsiveržus jam, viską padengė pelenai, teko persikelti į Reikjaviką (Islandijos sostinė, - red. past.) ilgesniam laikui. Islandai turi visuomet turėti tarsi „planą B„, kurį gali tekti rinktis dėl tam tikrų aplinkybių.“

Užsieniečiai į Lietuvą keliauja padirbėti

V. Augucevičiūtė pastebėjo, jog islandai mažesniuose ūkiuose dažniau augina gyvulius. Pomidorai, agurkai ir netgi bananai auginami geotermine energija apšildomuose šiltnamiuose, tačiau juos dažniausiai turi didesni ūkiai.

„Mažesniuose ūkiuose gyventojai turi avių, karvių, parduoda pieno produktus ir taip užsidirba", - prisiminė savanorė.

Mergina šiuo metu ieško darbo, tačiau ateityje planuoja pakartoti mėnesį kuriame nors Europos ūkyje. Norintys savanoriauti ūkiuose turi nusipirkti lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal, sumokėti organizacijos „WWOOF" registracijos tam tikroje šalyje mokestį. Daugiau išlaidų, tikina Vija, praktiškai nėra, nebent norite kartu ir pakeliauti po lankomą šalį.

O ar Lietuvoje yra ūkių, laukiančių paslaugių, jaunų rankų?
„WWOOF Lietuva" koordinatorius Skirmantas Ražauskas teigia, jog per metus savanoriškai dirbti į Lietuvą atvyksta per 70 - 80 užsieniečių.

Jie atkeliauja iš JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Australijos, Japonijos ir yra ne nemokamu gyvenimu ir maistu susigundę keliautojai, o pasiturinčių šeimų vaikai, aukštesnį nei vidutinį išsilavinimą turintys žmonės su aiškiu tikslu – bendrauti, dalintis patirtimi, tyrinėti vietinę kultūrą.

Pagalbos reikia besikuriantiems ūkiams

Šiuo metu „WWOOF" svetainėje aprašyti 9 ūkiai, Skirmanto teigimu, savanorius šį sezoną priims 8 iš jų.

Dauguma ūkininkų aprašymuose prisistato kaip šeima, prieš kelerius metus išsikėlusi iš miesto. Besikuriant naujuose ūkiuose jiems reikia pagalbos taisant namus, auginant daržoves, pjaunant žolę, statant ūkinius pastatus gyvuliams ar ruošiant medieną žiemai. Dauguma jų priima savanorius nuo gegužės iki spalio ar lapkričio mėnesių.

Kai kurie ūkininkai siūlo savanoriams nakvoti ūkiniuose pastatuose, kiti – palapinėse. Kai kurie jų siūlo tik vegetarišką meniu, pasisako prieš rūkymą ar alkoholį.

„WWOOF„ Lietuvoje įkūrėme prieš trejus metus. Tiesa, puslapis yra daugiau skirtas anglakalbiams. Nes lietuvių savanorių praktiškai neegzistuoja. Jei per metus gauname apie 300 savanorių užklausų, tai buvo vos vienas lietuvis. Lietuviai savanoriai dažniausiai būna pažįstami, draugų draugai, kuriems to norisi gal dėl „sportinio intereso“: patirt, nuvažiuot, pamatyt. Lietuvos savanoriai važiuoja į užsienį. Pavyzdžiui, Estijoje daugiau savanorių vyksta į savo šalies ūkius – tas vidinis tinklas daug labiau išvystytas. Bet, žinoma, jie gavo lėšų ir investavo į reklamą, populiarinimą, įvairias šventes. Lietuvoje mes kol kas viską darome už asmenines lėšas ir atvykstantiems nereikia nieko mokėti. Tiesa, jau ketinam bent keliais eurais apmokestinti, nes kainuoja ir puslapis, ir kita", - pasakojo S. Ražauskas.

Nusikalstamų atvejų nepasitaikė

Vyro teigimu, savanoriaujant per šią organizaciją galima išmokti ir vyndarystės, įdomesnės sodininkystės, daržovių auginimo be trąšų, chemijos, apžiūrėti ekologiškus viešbučius, namus, kurie gaminasi visą reikiamą energiją iš alternatyvių energijos šaltinių.

„Ūkininką tenkina atliekamas darbas, jaunuolį tenkina, kad jis gali paviešėti, pakeliauti po aplinkines vietoves, pabendrauti. Tai savotiški kultūriniai mainai – ne nemokamas darbas. Reikia suprasti, kad neprofesionalūs savanoriai kažin ko nenudirbs. Vis tiek niekas jų neleis prie technikos ar panašiai. Ar yra nusiskundimų savanoriais? Na, jų visada bus, kaip ir pagyrimų. Bet principas paprastas – jei kažkuriai pusei kažkas nepatiko, savanoris gali atsistoti ir važiuoti. Čia nėra jokių sutarčių, įsipareigojimų, kokių nors prievartos dalykų. Tai tiesiog geros valios žmonių susitarimas kažkuo pasidalinti. Pavyzdžiui, užsieniečiai kartais šeimos vaikus pamoko kalbos,„ - pasakojo „WWOOF Lietuva“ koordinatorius.

Tiesa, vyras atskleidžia, kad kitose šalyse yra pasitaikę vagysčių, nusikaltimų. Lietuvoje kol kas nėra tokios neigiamos patirties, kiekvienas ūkininkas patikrina atvykusių savanorių dokumentus, tad, jo nuomone, įvykus nusikaltimui savanoriai būtų greitai sugauti.

Savanoris - ne pigi darbo jėga

„Galima teigti, jog 99 proc. savanorių – geranoriški. Ką jie čia veikia? Kasa daržą, kasa griovius, veža, krauna malkas, skina obuolius, moliūgus, šeria gyvulius, tveria tvoras. Štai tokie darbai, - šypsodamasis kalba S. Ražauskas. - Aš pats irgi priiminėju savanorius, nes kaime gyvenu. Padrąsinkit Lietuvos ūkininkus, kad jungtųsi į tokią iniciatyvą. Tiesa, naudos iš tų savanorių... ne kažin kas. Pagrindinis dalykas – kultūriniai mainai, patirties mainai, bendravimas su žmonėmis iš viso pasaulio. Kas nemėgsta bendraut, kažką kartu veikt, tikisi tik nemokamo darbo – tikrai nusivils ta programa. Nes pirmiausia turi užmegzti gerą ryšį su žmogumi, kad jis tau dirbtų neskaičiuodamas valandų. Jei tikiesi tik nemokamo darbo – išeina graudus variantas. Kadangi vyresniems ūkininkams trukdo kalbos barjeras, dažniausiai savanorius priima jauni žmonės, kurie nėra jau tokie baisūs ūkininkai – turi mažus ūkelius ir tai nėra jų pagrindinė veikla. Tą tradicinį ūkininką įtraukti įmanoma tik tuomet, jei jo vaikai kalba angliškai. Tuo mes ir skiriamės nuo tų anglakalbių šalių."


Šiame straipsnyje: kaimasmiestiečiaiekologija

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių