M.Freemanas: gyvensiu, kol mirsiu

Morganas Freemanas, 73 m. charizmatiškasis aktorius ir režisierius, pasakoja apie tai, koks jis aistringas jūreivis, ką simbolizuoja auskaras jo ausyje ir kokios didelės yra jo svajonės.

Visa, ką kada nors dariau dėl meilės, buvo beprotiška. Du kartus vedžiau. Myliu daug ką: draugus, vaikus, moteris. Vadinasi, ir pats esu mylimas.

Eini gatve, o žmonės šaukia tavo vardą. Štai taip supranti, kad esi žymus. Iš to gyvenu ir man tai vis dar patinka. Tik nepatinka privatumo nebuvimas.

Svajonės pildosi, o be svajonių nėra gyvenimo. Vienas dalykas, kurį turime įdiegti savo vaikams (o aš dabar esu ir prosenelis) – kad reikia svajoti. Ir svajoti daug. Kurk planus, o tada nukreipk save ta kryptimi. Nes jei ko nors nori, tai ir gausi.

Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Tai buvo pagrindinė mano tėvų taisyklė. Man ji taip pat buvo svarbi.

Nesiekiu po komedijos vaidinti dramoje arba veiksmo filme po meilės istorijos – ne taip renkuosi vaidmenis. Vaidinu tai, kas man atrodo gera.

Norėčiau, kad man sektųsi prodiuserio darbas. Iššūkis, su kuriuo susiduri (net jei turi solidų dosjė, net jei esi Stivenas Spilbergas) – kad kiekvienas naujas dalykas, kurį mėgini padaryti, turi prasmę. Visa kita yra nereikšminga.

Visada norėjau turėti auskarą. Tai susiję su mano prisirišimu prie jūros. Kai buvau maždaug 35 metų, mudu su žmona išsiskyrėme ir ji pasakė: „Pradursiu tau ausį.“ Esu aistringas jūreivis, mėlynųjų vandenų žmogus.

Žinote, kodėl jūreiviai nešiodavo auksinį auskarą? Už jį gautų pinigų pakanka tave palaidoti svečioje šalyje.

Norint būti geru jūreiviu, reikia išmanyti dvi ar tris gudrybes. Svarbiausia – drąsa. Turi norėti susidurti su jūra. O visa kita tėra žinios – gali daug išmokti klausydamasis kitų jūreivių pasakojimų, kaip išgyventi beveik neišgyvenamose situacijose.

Esu patyręs pavojingų audrų. Ateina akimirka, kai galvoji, kad išsikapstyti nepavyks, ir tada tave užvaldo ramybė, daugiau nebebijai. Bet tą akimirką privalai pasakyti: „Susigrumsiu su šiuo demonu. Atsistosiu ir padarysiu tai, ką privalau padaryti. Ne gulėsiu ir leisiu jūrai nuplauti mane, o kovosiu.“

Po to, kai išgyveni mirtiną pavojų, į pasaulį nepradedi žvelgti kitaip – pradedi kitaip žvelgti į save. Pasaulis yra tik pasaulis – jis toks pat, niekas nepasikeičia. Bet save jau suvoki kitaip. Galvoji: „Aš tai padariau. Aš išgyvenau.“

Mane lengva pralinksminti. Charlie Chaplinas, Jackie Gleasonas, Peteris Sellersas – tai buvo labai labai juokingi žmonės. Pamenu, pirmą kartą išvydau Richardą Pryorą per Johnny Carsono šou. Tai nebuvo tas R. Pryoras, kurį mes pažįstame ir mylime. Tada jis dar nebuvo atradęs savo balso, bet kai jį atrado, tapo labai juokingas. Šis žmogus mane prajuokindavo iki ašarų.

Pabundu kiekvieną rytą – tik tiek galvoju apie senatvę. Kvaila įsivaizduoti, jog gyvensi amžinai. Aš manau, kad gyvensiu, kol mirsiu.

„Pensija“ – tokio žodžio mano leksikone nėra.