Metafizinė dailinininkės A.Andziulytės upė

Dailininkė Aušra Andziulytė į jubiliejinę tapybos parodą galerijoje „Meno parkas“ atrinko įvairių laikotarpių darbus – nuo 1989 m. iki nutapytų šiais metais.

Sugautas dažas ir šviesa

Sukurti ant drobės ir gan neįprasto paviršiaus – skardos lakšto, kūriniai tarpusavyje susijungia dominuojančiu horizontu, bendra tėkme, kuri tarsi panardina žiūrovą į metafizinę upę, sklidiną viražų – kintančių spalvinių dermių, tekstūros, emocinių išgyvenimų.

Taip ir nuplauktum nuo parodos pradžios kūrinio iki pabaigos: „Skandinaviškų Baltųjų naktų“, sukurtų Švedijoje, jei ne į metafizinę upę panardinančioje ekspozicijoje staiga neišnirtų „saulėlydžio“ vertikalė – vertikalus, aukštas aštrios skardos stačiakampis, kuriame nutapytas saulėlydis, praradęs romantinį blizgesį, nyra į naktį.

Kita vertus, „Saulėlydis“ tarsi akcentuoja, parodo pirštu, kad plaukimas, į kurį panyri apsuptas dailininkės kūrinių, nėra paviršinis – viražai slypi gelmėje.
Spalvinė gama (nuo gamtos paletės iki draminių kontrastų), sodrūs potėpiai ar lesiruotė, ant skardos išryškėję atspaudai ar atspindžiai (šviesą gaudantys neužtapyti skardos plotai) išgauna tam tikras būsenas, sugrąžina į jas, pagaliau – jas sukuria atverdami vis kitą kūrinio klodą, vidinių išgyvenimų, kitos realybės pasaulį.

Skarda – kaip galimybė

„Skardą savo darbams atradau jau gana seniai, atrodo, 1991-aisiais, tėtis dirbo spaustuvėje ir kartą atnešė jau savo darbą atidirbusių skardos lakštų, jie būdavo išmetami, išvežami perdirbti. Ta skarda kurį laiką taip ir gulėjo, bet kai nutariau pamėginti ant jos patapyti, man labai patiko“, – vedžiodama po savo parodą atradimą prisimena A.Andziulytė.

Dailininkei imponuoja tai, kad skarda visiškai neturi pasipriešinimo dažo slydimui, – galima lieti, pūsti, purtyti, taškyti, trinti, dengti ant viršaus.
Galimybių tapyti ant skardos – begalė, kaip ir ant drobės. „Bet, tarkim, skarda blizga ir darbas kaskart keičiasi nuo šviesos. Tos pačios dienos rytą paveikslas atrodo vienaip, o dieną ar vakare jau kitaip. Skarda atspindi net prie paveikslo stovinčiojo drabužio spalvą, t. y. paveiksle nuolat kažkas vyksta“, – aiškina A.Andziulytė, neslėpdama, kad ją visada domino erdvė, šviesa, amžinas judėjimas, kitimas, harmonija.

Viduramžiški žibėjimai

Įspūdžius, patirtus besižvalgant po parodą, patvirtina ir tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, netikėtai praeinanti pro „Skandinaviškų Baltųjų naktų“ paveikslus.
Trys vienas šalia kito pakabinti nemažo formato tapybos darbai, skleidžiantys gelsvos ir rausvos dermės šviesą – naktų, kai nesutemsta nuotaiką – pripildyti grafinių ženklų tarsi pasisavino ir A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės figūrą.

„Mane labai džiugina ši paroda, nors kažkiek ji man ir netikėta, – stabtelėja ji. – Ne kartą šią parodą aplankiau, buvau atsivedusi ir studentę, nes norėjau parodyti tam tikras tapybos galimybes, kai iš potėpių sužimba visai kitas pasaulis.“ Kolegės darbai A.Barzdukaitei-Vaitkūnienei siejasi su viduramžiu menu, auksiniais jų fonais, kai atsiveria tarsi ir visai kita realybė: „Viena, ką mes matome, ir kita – tie žibėjimai, kurie nukelia į kitus pasaulius.“

Netikėti jai buvę ir darbai iš Švedijos. „Man be galo imponuoja keista jų šviesa, atsirandanti iš netikėto spalvinio – gelsvo ir rausvo – santykio, jį gana retai sutiksi lietuvių tapyboje, atgyja užburianti neapčiuopiama nuotaika, efemeriški jausmai“, – A.Andziulytės darbų šifrus atskleidžia tapytoja.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių