Menotyrininkė: neprislėkime mirusiojo akmeniu

Degino senus kryžius

"Per Visų šventųjų dieną ir Vėlines akį rėžia vartojimo kultūra", – atsiduso J.Zabulytė. – Tomis dienomis kapai ypač perkrauti gėlių ar šiukšlėmis virstančių plastikinių žibintų. Ugnis – gražu, tačiau kai ji tikra. Dabar kapinėse matau prekybos gyslelę, formą, bet ne turinį."

Ar daugiau gėlių, vainikų, kurie tarsi dar labiau slegia mirusįjį, žvakių – didesnė pagarba? Žinoma menotyrininkė neabejoja – ne!

Liūdnai konstatuoja faktą, kad žmonės tai daro ne dėl mirusiųjų, bet dėl savęs, tarsi patenkindami savo ego, pasiduodami vartojimui, konkuruodami tarpusavyje.

"Svarbiausia – ne forma, kaip yra dabar, bet turinys, kaip būdavo seniau", – dar kartą pabrėžė mokslų daktarė J.Zabulytė.

Menotyrininkė pastebėjo, kad ir dabar Marcinkonyse ir kai kuriose kitose Lietuvos, daugiausia – Dzūkijos vietose, per Vėlines kapinėse būdavo kūrenamas laužas ir deginami seni, jau aptriušę kryžiai.

"Deginami ne tik seni, sutrūniję kryžiai, bet ir sutręšusios medinės tvorelės, giedama, meldžiamasi už mirusiuosius. Ugnis šventa visose kultūrose, ji šviečia ir kviečia mirusiųjų vėles", – aiškino J.Zabulytė.

Kaulus perkeldavo į kaulinyčią

Seniau Lietuvoje niekada kapų taip nenuklodavo gėlėmis ir žvakėmis. Dzūkijoje, pastebėjo Jolanta, žvakės buvo degamos visiems mirusiesiems prie bendro kapinių paminklo ir po Antrojo pasaulinio karo.

"XIX a. gėlės buvo labai brangios, todėl niekas jomis kapų nenuklodavo", – pastebėjo ji.

Tiesa, kapai būdavo įrengiami netoli gyvenamosios vietos, kaimuose, o po karo ir dabar žmonės keliasi į skirtingus regionus, didmiesčius.

"Dabar per Visus šventuosius ir Vėlines žmonės plūsta aplankyti šeimos kapų, nes įprastai ne per šventes tam neranda laiko, skuba, dirba, – pastebėjo J.Zabulytė. – Kapinės vis plečiasi, didėja. Seniau nestatydavo patvarių paminklų, o medinis kryžius, kai jis sutręšdavo, būdavo sudeginamas. Arba jei kapas buvo neprižiūrimas, mirusiojo jau niekas neprisimindavo, pagarbiai iškasdavo ir kaulus perkeldavo į bendrą nameliuką, vadinamą kaulinyčia. Ten buvo pagarbiai laikomi kitų mirusiųjų iškasti kaulai."

"Toje vietoje, kur buvo iškasti kaulai, laidodavo kitą žmogų ir statydavo naują antkapį, kryžių. Beje, ir dabar kai kuriose Lietuvos vietose yra kapinių, kuriose žmonės buvo laidojami šimtmečiais", – pasakojo J.Zabulytė.

Inkilai kapų medžiuose

Dabar žmonės stato patvarius, didelius paminklus. "Tai puikybės ir tuštybės apraiška, – neabejojo Jolanta. – Seniau tokius, norėdami mirties vietą paženklinti amžiams, statydavo didikai,  mecenatai. Šiandien tai irgi daroma, ir jau masiškai, siekiant išlaikyti atmintį apie save amžiams. Ar mes esame tokie reikšmingi?"

Dabar, statant patvarius paminklus, atsiranda nauja mada, naudojamas net stiklas.