Marokas – stebuklų puokštė iš rytietiškos pasakų skrynios

Yra šalių, kur apsilankius vieną kartą viską supranti iškart. Šiaurės Afrikos karalystė – Marokas, tikrai nepatenka į šį sąrašą. Sudėtinga, kaip daugiabriaunis brangakmenis, spalvinga, kaip vaivorykštė ir paslaptinga, kaip pasakų istorija apie butelyje gyvenančius džinus.

Apie džinus aš užsiminiau ne be reikalo. Maroke mitai ir legendos apie namuose gyvenančius džinus gajūs taip pat, kaip mitai pas mus apie bildukus. Bet keistenybių ir stebuklų Maroke nereikia ieškoti džinų buveinėse. Jie yra visur: Atlaso kalnuose, kur gyvena draugiški ir velniškai įdomūs berberai – tikrieji Šiaurės Afrikos gyventojai, beribėje karštoje Sacharoje, kur karaliauja mėlynskverniai tuaregai ir jų ištikimieji dykumų laivai – kupranugariai, imperatoriškuose miestuose, kurie vienas už kitą įdomesni – Marakeše, Fese ir Meknese. O kur dar Maroką iš vakarų ir šiaurės supantys vandenys – šaltasis Atlantas ir poilsiavietėmis nuklota Viduržemio jūros pakrantė. Atlanto vandenyse tarpsta sardinių milijonai, o Viduržemio jūroje tingiai plaukioja tuntai medūzų, pakrančių pelkynuose vėplinėja baliniai vėžliai.

Kelionės į Maroką – dovana, atnešanti gausybę nuotykių ir netikėtumų, be kurių šioje šalyje – nė žingsnio. Keliaujant pakeleivingu transportu iš Al Hoceimos į Ketamą, pavėžėti sutinka du vyrai. Vienas iš jų arabas, kitas – berberas (šie dažniausiai yra šviesesnių ir minkštesnių veido bruožų, kartais iš išvaizdos atrodo laukiniai, egzotiški). Kadangi temo, vyrai pasiūlė nakvynę savo namuose. Atsivėrė milžiniški vartai, erdviame kieme stovėjo kelios naujos mašinos, sunkvežimis ir autobusiukas. Viduje šniukštinėjo tarnai. Maži, paslaugūs ir tylūs. Prie dviejų vyrų prisjungė dar trečias. Žinojau, kad Ketama yra Rifo kalnų sostinė, o tai reiškė, kad tai yra viso pasaulio hašišo epicentras.

Šitie trys personažai buvo ne kas kitas, o hašišo gamintojai ir platintojai. Visiškai nepabijoję įsileisti į savo uždarą teritoriją svetimšalio, jie prie mano akių dalinosi pinigus. Įsivaizduokite – didelis stalas, o ant jo didžiulė krūva taisyklingai sukrautų kaladėlių. Milijonai dirhamų. Iš kito kambario sklido aitrus, salstelėjęs kvapas. Tai buvo hašišo aromatas. „Marokietiško šokolado" ten buvo, tikriausiai kelios tonos. Viskas gražiai supakuota ir į dėžes sudėliota. Vyrai dalinosi pinigus, tikrino svaigiųjų plytelių kokybę, o kiek mažiau kokybišką tučtuojau šveisdavo į šiukšliadėžę. Tarnas išvirė man skanaus kuskuso. Sėdėjau, valgiau kuskusą dideliu šaukštu ir stebėjau. O paslaptingiems pirkliams aš turbūt net neegzistavau. Išmiegojus buvau palydėtas iki rūke paskendusios kryžkelės. Ir šio keisto susitikimo – lyg nebuvę.

O kitoje Maroko pusėje – išdžiūvusioje Atlaso kalnų papėdėje, kur žemėjantys kalnai iš lėto virsta uolėta dykuma – ėjau ieškodamas kelio į Merzougą. Pamatęs tolumoje mėlynuojantį siluetą, pamaniau, kad jis man padės. Ten šmirinėjo tuaregas, ganydamas kaimenę kupranugarių. Kelio tuaregas man neparodė, užtat keliais gestais davė suprasti, kad gali mane su motoriniu nuvežti į miestą, arba, jei aš noriu, gali pasikeisti rūbais. Jis man savo mėlynąją dželabą, o aš jam savo naują striukę. Dar prie to pridūrė, kad norėtų mano pilkų kelnių, 40 dirhamų ir kuprinės, kaip supratau – su viskuo, kas viduje. Mainai įvyko, bet gaudamas dželabą praradau tik striukę ir 40 dirhamų. Kelnės liko savo vietoje, su kuprine taip pat neatsisveikinau.

Vėliau iš sulaukėjusios dykumos mane ištraukė, paaiškindami, kad ėjau į nesvetingo Alžyro pusę, du draugiški berberai, kurie ne tik per kopas su manimi pusę dienos ėjo, bet ir saldžia arbata vaišino bei vakarui užklupus į namus pasivadino. Plovėme ratu rankas, valgėme kuskusą, šlovinome Alachą,  netgi ant aukštos kopos brangų alų gėrėme, o atėjus nakčiai molinės trobelės pakampiuose miegojome ant minkštų kilimų. Pasiutęs dykumos vėjas vis atplėšdavo langus ir duris, prišnerkšdamas gyvenamas patalpas litrais geltono smėlio. Atrodo, nedidelė šalis Marokas, bet skirtinguose jos kraštuose jautiesi, lyg būtum nukeliavs į kitą žemyną, į kitą civilizaciją, net į kitą laikmetį.

Kelionės po Maroką – visada yra kelionė laiku atgal. Priklausomai, kur keliausite, priklausys ir laikmetis, į kurį grįšite. Marakešo medinos (taip Maroke vadinami senieji kvartalai) labirintų raizgalynėje galima pasiklysti šimtus kartų ir niekaip nerasti išėjimo iš akligatvio. Raudonos sienos, lyg šviežiu krauju taškytos, lyg spiginančios saulės nuvilintos apsuka galvą ir belieka atsipalaiduoti, nusiraminti ir prisėdus šalia amatininko krautuvėlės išgerti arbatos iš grakščios, išgraviruotos stiklinės. Šalia žilabarzdis senolis parduoda mandarinus, o kitoje gatvės pusėje – smaližių rojus – ledainė, kurioje gaminamas ir labai skanus, rūgštokas jogurtas. Prisigeriu apelsinų sulčių, jogurto, užpilu šį gėrį marokietiška espreso kava ir turiu jėgų klaidžioti toliau.

Visi keliai Marakešo medinoje išveda į šio miesto širdį – Džemna Alfna aikštę. Ši aikštė dieną išmirusi, dėl ypač karšto oro, o atgyja ji tamsiais vakarais, kada į dangų iš puodų ir keptuvių kyla garai, ir nosį vilioja įvairiausių aromatų kvapai. Patiekalų čia  – rinkis ir valgyk visą mėnesį, kuo įvairiausi, tikras gurmanų rojus  – sraigių sriuba, kupranugario mėsa ar išvirtos avies galva – skanaus. Kas nenusiteikę kulinariams išbandymams – nenusivils taip pat.  Traškios salotų, gaivios alyvuogės, citrusiniai vaisia, figos ir datulės, kuskusas, tiršta sriubos ir tadžinas – marokietiškas troškinys – visomis šiomis gėrybėmis apkrauti aikštės stalai. Ragauji Maroko ir dairaisi į aplink pulsuojantį gyvenimą – gyvačių kerėtojus, akrobatus, istorijų pasakotojus, charizmatiškus vandens prekeivius ir rėksnius apelsinų sulčių pardavėjus. Ta aplinka ir visas procesas įtraukia į tikrą Maroko pasaką, kuri Marakeše, tik prasideda.


Šiame straipsnyje: MarokasMagelano kelionės

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių