Marcinkonyse – Simajudo šventė pagal senąsias tradicijas

Šv. Simonas, dar vadinamas Kananiečiu arba Uoliuoju, globoja visus, kurie pjausto medį, marmurą. Jo pagrindinis atributas – pjūklas. Judas Tadas buvo artimas Jėzaus giminaitis ir vienas iš Apaštalų laiškų autorius. Judas Tadas ikonografijoje dažnai vaizduojamas su Viešpaties atvaizdu ant krūtinės, kuriuo išgydė karalių Abgarą nuo raupsų, ir keliautojo lazda. Nuo senų laikų Bažnyčia jį gerbia kaip nelaimingųjų, viltį praradusiųjų ir beviltiškose padėtyse atsidūrusiųjų užtarėją. Šventieji Simonas ir Judas Tadas skelbė Evangeliją Sirijoje, Mesopotamijoje, vėliau Persijoje, kur, pagal legendą, buvo nukankinti: Judas – su kuoka, Simonas – su pjūklu.

Po mišių, kurias laikė klebonas Povilas Paukštė, parapijiečiai ir svečiai buvo pakviesti į kleboniją, kurioje veikė turgelis. Jame buvo galima nusipirkti vaško žvakių, naminės duonos, medaus, džiovintų grybų, žolelių arbatos, megztų rankdarbių ir kitų dzūkiškų gėrybių.

Svetingai pavaišinti kugeliu, grikine babka, pyragėliais su grybais, žolelių arbata ir kitomis miško, laukų ir pelkių dovanotomis gėrybėmis, atlaidų dalyviai neskubėjo į namus.  Marcinkoniškiai ir svečiai bendravo, dalinosi džiaugsmais ir rūpesčiais, ateities viltimis, o lietuviškomis dainomis visus džiugino „Varpilės“ choristai.  

Vyriausios kartos marcinkoniškiai praeityje taip švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui  pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai. Savaip atlaidus švenčia Marcinkonių bičiulis iš Olandijos Henkas Reinderinkas. Nuo 1993 m., kai Marcinkonių ir Diepenhaimo (Olandija) etnografiniai ansambliai draugauja, šis žmogus kas antrus metus atvyksta į Marcinkonis ir atveža savo surinktą labdarą – drabužių ir buitinių daiktų. 

Pasak organizatorių, noras atgaivinti senąsias Simajudo šventimo tradicijas kirbėjo jau seniai, nes jas atsimena ir žino ne visi net ir viduriniosios kartos gyventojai. Visgi tikimasi, kad senosios atlaidų tradicijos sėkmingai gyvuos.