- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
A. Marcinkevičiūtė – apie tapytoją N. Saukienę: tik iš žmogaus tas švytėjimas
-
A. Marcinkevičiūtė – apie tapytoją N. Saukienę: tik iš žmogaus tas švytėjimas
-
A. Marcinkevičiūtė – apie tapytoją N. Saukienę: tik iš žmogaus tas švytėjimas
-
A. Marcinkevičiūtė – apie tapytoją N. Saukienę: tik iš žmogaus tas švytėjimas
-
A. Marcinkevičiūtė – apie tapytoją N. Saukienę: tik iš žmogaus tas švytėjimas
Naujo dokumentinio režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmo „Iš kur tas švytėjimas“ herojai – garsių menininkų Saukų šeima, o filmo epicentras – tapytoja Nomeda Saukienė.
Netrukus menininkės kino portretą žiūrovai galės pamatyti kino festivalyje “Baltijos banga”, Nidoje. Nomeda Saukienė tapo paveikslus, rūpinasis vaikais ir anūkais, su vyru Šarūnu renka obuolius sode, su mama diskutuoja apie tikėjimą, rengiasi parodai… Viską ir dar daugiau suspėja ši įkvepianti moteris. Su režisiere Agne Marcinkevičiūte kalbamės apie filmo “Iš kur tas švytėjimas” atsiradimą.
– Trumpai papasakokite apie šio projekto pradžią. Kas jus susiejo su Nomeda Saukiene?
– Tai buvo apie 2012-uosius. Dusetose rodžiau savo filmą ir ten būdama pamačiau du nuostabius paveikslus: didelius pūpsančius alijošius. Nesu meno kritikė, tiesiog pajutau, kad tie darbai turi būti didelio meistro nutapyti. Netrukus sužinojau, kad tai Nomedos Saukienės kūriniai. Vėliau paaiškėjo, kad Dusetose apskritai gyvena nemažai menininkų, tapytojų, fotografų. Ten net juokaujama, kad žmonės iš Lietuvos išvažiuoja, o menininkai į Dusetas suvažiuoja. Iš tiesų, ten menininkų bruzdesio netrūksta, mane tai sužavėjo. Tai, kad jis vyksta ne centre, ne Vilniuje. Tai labai viltinigas dalykas – kai žmonės kultūros dėka bendrauja tokiame mažame miestelyje.
– Kaip prasidėjo Jūsų bendras darbas su šia menininke?
– Nomeda griežtai atsisakė filmuotis. Pirmojo pokalbio telefonu metu ji man aiškiai pasakė, kad nenori. Sako: „Filmas apie mano vyrą jau yra. Aš nenoriu.“ Nenuleidau rankų ir po kurio laiko vėl skambinau, šį kartą Nomeda buvo palankesnė, mat ją paskatino vaikai. Pakalbėjusi su Monika ir Mykolu, ji nusprendė leisti daryti filmą.
– Kokią rinkotės filmo formą? Ar tai klasikinis dokumentikos portretas?
– Dėl filmo formos apsisprendžiau vos jį pradėjusi kurti. Filme nėra klasikinių „kalbančių galvų“. Viskas vyksta per tarpusavio bendravimą: užeina kaimynė, Nomedą aplanko vaikai su anūkais, ji važiuoja lankyti savo mamos, o mes visur įsiprašom į svečius ir stebime situacijas. Ir šie pokalbiai neša “sultingus vaisius”. Pavyzdžiui, mama grįžusi iš kelionės, kviečia prie stalo, deda lauktuves iš svečios šalies, su Nomeda diskutuoja apie tikėjimą – tai labai įdomu pamatyti iš arti.
Filme tikrai nepamatysime kažko šokiruojančio, tai filmas atskleidžiantis labai stiprios menininkės pasaulėžiūrą per jos santykius su aplinkiniais ir pasauliu.
– Kaip pavyko užtikti Nomedą tose akimirkose, kai ji tapo? Kas buvo sudėtinga kuriant filmą?
– Nomeda kategoriškai pasakė, kad mes tikrai nenufilmuosime, kaip ji tapo. Galvoju “na jau, filmas apie tapytoją, kuri netapo”. Tačiau radome sprendimą. Vieną kamerą palikome dukrai Monikai ir ji vis pafilmuodavo. Nomeda nežinodavo net kada kamera įjungta jos dirbtuvėse. Kai kuriuose kadruose net gali pamatyti, kad ji tikrai tokia pasinėrusi į savo darbą, kad aplinkinis pasaulis tiesiog neegzistuoja, ji apie viską pamiršusi ir susikaupusi tik į drobę priešais save.
Filmo kūrimo procesas buvo labai sudėtingas įvairiom prasmėm. Regis, trukdė viskas, bet žinojau, kad nesustosiu ir nepasiduosiu. Kad ir kiek jėgų reikės – tikslą pasieksiu.
– Ar pavyko pažinti Nomedą Saukienę artimiau?
– Ji labai šiltas žmogus. Atstumas yra natūralus dalykas, bet kai susipažįsti su ja, peržengi slenkstį, pamatai, kad ji dėl tavęs paskutinius marškinius galėtų atiduoti. Man atrodo, kad ji toks žmogus, kuriam norisi atsiverti, norisi kalbėtis, o su laiku ir ji gali atsiverti, filme tai galima pamatyti. Manau, mums pavyko parodyti tą Nomedos tikrumą.
– Paveikslai, parodos, dėmesys. Tai Nomedos Saukienės kasdienybė?
– Filme matome epizodą iš parodos rengimo ir atidarymo. Nomeda tos parodos daryti net nenorėjo, regis, jai tai buvo trukdis tapybai. Ji paslaptinga ir uždara, turi labai stiprią vertybių sistemą – pavyzdžiui, jos paveikslai yra kelių rūšių, tie, kuriuos galima parduoti, ir asmeniniai, jos vaikų portretai. Taip pat jos paveikslai nėra socialinės žinutės, tai dabar labai populiaru. Kaip ji sakė – stebi kaip šviesa krenta ant daiktų ir stengiasi ją perteikti paveiksluose. Juk iš tiesų pasaulis yra šviesos atsipindėjimas.
– Filmo pavadinimas „Iš kur tas švytėjimas“. Iš kur gi?
– Nors Nomeda ir sako, tapanti tiesiog apšviestus daiktus, tačiau yra ir nematoma dimensija, kurioje slypi būtent jos matymas. Juk ne paslaptis, kad net puodelį, stovintį prieš mus, mes kiekvienas matome skirtingai, tai ir Nomedos matymas yra tiesiog ypatingas, tai jaučiasi kiekviename jos darbe.
Ji tapo paveikslus, kuriuose matomas akimirkos trapumo grožis, tai žolynai, gėlės, gamta – ateis ruduo ir nieko neliks, tačiau taip pat tai ir amžini dalykai. Ciklai kartosis, ir žolė vėl stiebsis į saulę, jos niekas nesustabdys. Taigi, tas švytėjimas ateina iš dangaus, o mes kiekvienas perleidžiame jį per save, švytėjimas priklauso nuo kiekvieno mūsų. Kaip pavyksta save ugdyti, kokie mūsų prioritetai, uždaviniai. Galų gale, tiksliai ir negali pasakyti, iš kur tas švytėjimas. Todėl ir nėra filmo pavadinime klaustuko, nesiūlau klausti, siūlau apie tai pasvarstyti. Tik iš žmogaus tas šytėjimas, nes pasaulis pats nenušvis, tik žmonės tai gali padaryti.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Vilniuje – atsisveikinimas su režisieriumi R. Tuminu1
Antradienį Vilniuje prasidėjo atsisveikinimas su režisieriumi Rimu Tuminu. Tarti paskutinį „sudie“ renkasi artimieji, bičiuliai, kolegos ir R. Tumino talento gerbėjai. ...
-
Uostamiestyje paminėtos T. Ševčenkos gimimo metinės
Uostamiestyje klaipėdiečiai ir ukrainiečiai tradiciškai paminėjo ukrainiečių rašytojo, poeto Taraso Ševčenkos gimimo metines. Renginio metu lietuviškai nuskambėjo jo eilės, o ukrainietiškai – baladės ir kitų ...
-
V. Dolinskas toliau vadovaus LDK Valdovų rūmų muziejui1
Kultūros ministerijos konkursą eiti Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų generalinio direktoriaus pareigas laimėjo ligšiolinis muziejaus vadovas Vydas Dolinskas. ...
-
Panevėžyje įteikti G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“
Panevėžio kultūros centre pirmadienį iškilmingai įteikti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. ...
-
Atsisveikinimas su R. Tuminu: durys bus atviros visiems3
Kovo 6-ąją miręs režisierius Rimas Tuminas bus palaidotas trečiadienį Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. ...
-
Londone – naujasis gatvės menininko Banksy kūrinys
Jungtinėje Karalystėje, šiaurės Londone, šalia Finsberio parko, Hornsey Road gatvėje, sekmadienio rytą ant pastato sienos pastebėtas piešinys. Vėliau paaiškėjo, kad tai – gatvės menininko Banksy darbas. ...
-
„Kino pavasaryje“ – speciali sporto filmų programa
Prisodrinta adrenalino – taip galima apibūdinti penktadienio vakarą pristatytą naująją Lietuvos olimpinės komandos „LTeam“ ir „Kino pavasario“ kartu parengtą sporto filmų programą, kurioje – filmai, pasakojantys api...
-
Ilgamečiams renginiams negavus paramos iš sostinės, savivaldybė mini didelę konkurenciją6
Daliai kultūros atstovų ir politikų kritikuojant sostinėje vykdytą kultūros rėmimo konkursą, kuriame finansavimo negavo nė vienas šiuolaikinės muzikos projektas, savivaldybė sako, kad muzikos ir festivalių paramos konkursuose buvo didžiausi...
-
Aukštaitijoje kuriamas pirmas regioninis kultūros kelias, skirtas penkiems kūrėjams
Šiaurės Lietuvoje kuriamas pirmas regioninis kultūros kelias, skirtas penkiems iš čia kilusiems kūrėjams. ...
-
Nupūtęs dulkes fotografas E. Butkevičius grįžo su trenksmu4
Fotografo Evaldo Butkevičiaus parodoje – apnuoginti kūnai ir sielos, praeities ženklai ir progos, kurios nesikartos. ...