Malonumas skaityti: literatūrinės alternatyvos

Gyvename ten, kur radikalios idėjos jau beveik dešimtmetį yra nepopuliarios ir plėtojamos tik įvairių abejotinos reputacijos politikų ir dar kelių visuomenės veikėjų, kurių balsas girdimas menkai. Iš literatūros pasaulio – rašytojų – reikalauti socialinės ir politinės kritikos tapo neįprasta ir nemadinga: vyrauja nuostata, kad jie turi užsiimti estetiniais ir lyriniais ieškojimais, savireklama arba graudžiu rypavimu apie pablogėjusią rašytojų materialinę padėtį, lyginant su sovietiniais laikais.

Dviejų jaunų rašytojų – poetės Aušros Kaziliūnaitės ir prozininko Tomo Vaisetos – naujausios knygos, išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, byloja visai priešingas nei minėta tendencijas. Abu autoriai ateina iš akademinės sferos: A.Kaziliūnaitė yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė, T.Vaiseta tame pačiame universitete neseniai apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją ir užsiima istoriniais tyrimais.

Poezijos knyga "Mėnulis yra tabletė" – jau trečioji A.Kaziliūnaitės eilėraščių knyga, kuriai būdingos stiprios ir autentiškos sąsajos su XX a. septintojo dešimtmečio Prancūzijos ir JAV kultūra bei subkultūromis. "Mėnulis yra tabletė" – santūrus ir kartu labai įtemptas protestas prieš mūsų laikų visuomenines "tabletes": vartotojų visuomenę, saldžią ir laimingą romantiką bei apskritai visa, kas netikra, padiktuota madomis pagrįsto mandagumo, kas rodoma, bet ne esama. A.Kaziliūnaitės knyga gali sudominti tik tą skaitytoją, kuriam iki gyvo kaulo įgriso televizijos ekranas, sacharininiai jo serialai ir lyg prisukamas mechanizmas kasdien besikartojančios tos pačios žinių programos. Suprantama, kad 1968-aisiais Prancūzijoje studentų sukelti įvykiai buvo aktyvus protestas prieš moralinę Vakarų pasaulio veidmainystę. "Mėnulis yra tabletė" – jau visai kitoks pasipriešinimas, liudijantis, kad Lietuvoje jau susiformavo tai, prieš ką anuomet protestavo prancūzai ir amerikiečiai. A.Kaziliūnaitės poezijos knyga, nepaisant stipraus socialinio užtaiso, yra nepretenzinga, individuali, neplakatinė – tai tokio rašymo fenomenas, kai skaitydamas poezijos eilutes gali mintyse girdėti autorės balsą. A.Kaziliūnaitė yra viena iš tų autorių, kurie grąžina poezijos skaitymo balsu prasmę, nes skaitytojui tampa įdomu išgirsti autorinius intonacinius niuansus ir akcentus.

T.Vaisetos apsakymų knyga "Paukščių miegas" yra pirmas viešas autoriaus literatūrinis bandymas. Pavykęs, nes skaitant daugelį pastraipų akivaizdžiai matyti rašymo meistrystė, gebėjimas kurti psichologiškai motyvuotus charakterius ir dinamiškai bei juntant tempą vystyti siužetą. T.Vaisetos "Paukščių miegas", kaip ir A.Kaziliūnaitės poezija, priklauso nepagrindinei lietuvių literatūros srovei. Jaunas prozininkas ne garsiomis deklaracijomis, o asmeniniu gebėjimu pasakoti istorijas priešinasi vyraujančiai lietuvių prozos krypčiai: polinkiui į lyrinius pasažus, poetizmams, intrigos stygiui ir kitiems požymiams, kurie Vakarų literatūrose reikštų tik ydas. T.Vaiseta savo apsakymais paneigia jau kelis dešimtmečius Lietuvoje nusistovėjusią masinę nuomonę, kad lietuviai yra lyrikų, poetų tauta, kurios atstovai negeba pasakoti istorijų. Darnus istorinio konteksto, pagrindžiančio personažų elgesį, įvedimas "Paukščių miege" rodo, kad jauni autoriai mūsų šalyje po truputį tampa vis drąsesni kalbėdami apie probleminius mūsų kolektyvinės praeities aspektus. Pagaliau ir pats autorius pabrėžia, kad gebėjimas pasakoti yra viena iš esminių sveikos socialinės tikrovės kūrimo ir egzistavimo ypatybių.

A.Kaziliūnaitės "Mėnulis yra tabletė" ir T.Vaisetos "Paukščių miegas" yra tos knygos, pagal kurias galima spręsti apie pačias geriausias mūsų visuomeninių ir literatūrinių stereotipų transformacijas – individualumas nugali masinę kultūrą, kuri, kaip tiesiogiai ar netiesiogiai pasakoma minėtose knygose, yra pražūtingas paklydimas, vedantis į su jokia refleksija nesusijusią beprasmybę.