Maestro S. Povilaitis išėjo rudenį

Lietuviškasis Frankas Sinatra, tautinės estrados scenos grandas, populiariosios muzikos pažiba. Tai – Stasys Povilaitis. Garbus maestro, savo aksominiu balso tembru virpinęs ne vienos kartos širdis, baigė savo žemiškąją kelionę. Gerbėjams ir bičiuliams sunku patikėti, kad daugiau jo nebeišvys rampų šviesoje.

Vienas didelis koncertas

Klaipėdos muzikinio teatro artistas Stasys Rezgevičius skaudžiai atsiduso, išgirdęs žinią apie kolegos S.Povilaičio mirtį. Juk 15 metų pralėkė kartu koncertuojant su legendiniu ansambliu "Nerija", kuriame vienas Stasys grojo trombonu, o kitas Stasys dainavo lig šios populiarius šlagerius.

"Gražus buvo tas laikmetis. Tiek laiko praleista drauge, tiek druskos suvalgyta. Regis, visas jo gyvenimas buvo kaip vienas didelis gražus koncertas. Ir labai gaila, kad nutrūko dar viena "Nerijos" grandis", – apie savo bendravardį kalbėjo S.Rezgevičius.

S.Povilaičio dainas žmonės priėmė labai nuoširdžiai ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, kitose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. Esą, kai S.Povilaitis rusiškai dainuodavo dainą "Proskovja", visi karininkai verkdavo. Tad maestro buvo populiarus ne tik savo tėvynėje.

"S.Povilaitis yra neatsiejama kūno dalelė. Todėl labai skauda dėl netekties. Mes buvome kaip viena šeima. Mūsų artimieji taip gerai nepažįsta, kaip mes, ansamblio muzikantai ir dainininkai, pažinojome vieni kitus. Kasmet gegužės 7-ąją švęsdavome savo vardo dieną, nes ansamblyje vienu metu buvo net keturi Stasiai – vairuotojas Stasys, trimitininkas Stasys Čiapas, kurį vadinome Staska, S.Povilaitis ir aš, mane šaukdavo Staseliu", – prisiminė S.Rezgevičius.

Koncertas per katastrofą

"Nerijos" sudėtis keitėsi ne kartą, daugiausia yra buvę 14 atlikėjų. Pasak S.Rezgevičiaus, jo kolegų mirtingumas stebina. S.Povilaitis jau vienuoliktas iš jų, išėjęs anapilin. S.Rezgevičius mano, kad tai kažkaip susiję su lemtingu koncertiniu turu 1986-aisiais Ukrainoje.

"Juk mes, kai driokstelėjo Černobylio atominė elektrinė, koncertavome Dniepropetrovske. Pamenu, gegužės 1-ąją prie mūsų priėjo kultūros namų direktorė ir įspėjo, kad kuo greičiau važiuotume namo ir pasakė, kas netoliese atsitiko. Manau, kad to sprogimo pasekmės akivaizdžios", – pasakojo S.Rezgevičius, įsitikinęs, kad Černobylio avarija daugeliui buvo lemtinga.

Esą negalima atmesti, kad S.Povilaičio ligos užuomazgos irgi siejamos su ta avarija. Pasak S.Rezgevičiaus, visi tada gavo savo radiacijos dozę, kuri sveikatos niekam nepridėjo.

Mirtis apstulbino

Klaipėdietis Algirdas Guzauskas organizavo koncertus S.Povilaičiui, bičiuliavosi su juo bemaž 50 metų. Abu jie pradėjo karjerą Palangoje. Tad paklaustas apie maestro, negailėjo jam pačių gražiausių žodžių.

"Tai jautrus žmogus, visada ateinantis į pagalbą. Kiek reikėjo, visada mane gelbėjo. Jis labai punktualus, labai atsakingai ruošdavosi kiekvienam renginiui. O kas jam atsitiko, ar kokia nelaimė? Mirė? Negaliu patikėti. Amžiną atilsį jam", – vakar išgirdęs apie S.Povilaičio netektį negalėjo atsitokėti A.Guzauskas, kuris Stasį vadindavo lietuviškuoju Franku Sinatra.

A.Guzauskas pabrėžė, kad S.Povilaitis buvo ne tik retro dainininkas, jis stengėsi koncertuoti ir su jaunesniais atlikėjais – su BIX, su "Rebelheart" ir kitais. Domėjosi muzikinėmis srovėmis, madomis, nesilaikė įsikibęs vieno žanro.

"Jis visada klausdavo, koks bus renginys, kokia publika, tada atrinkdavo, kuriuos kūrinius atlikti. Jam scena buvo šventa vieta, nesvarbu, ar tai – kavinė, ar vasaros koncertų estrada. Jis visada liks pavyzdžiu, kaip reikia ruoštis koncertui", – tikino A.Guzauskas.

Retos disciplinos žvaigždė

Pasak A.Guzausko, maestro kreipė didelį dėmesį į sceninius rūbus. Jis pats rinkdavosi kostiumus, jam čia labai talkino žmona Birutė.

"Prieš koncertą jis paskambindavo po kelis kartus ir paklausdavo, ar tikrai nieko nesupainiojo, ar šiandien koncertas, ar niekas nepasikeitė. Teiraudavosi, kada gali atvažiuoti parepetuoti. Jis buvo labai skrupulingas visais klausimais. Man labai malonu buvo su juo dirbti. Jis buvo ne tik atlikėjas, bet ir šoumenas. Sugebėjo patikti ir įtikti įvairiai publikai. Dar vienas didelis nuopelnas, kad jis pats rašė eiles savo dainoms", – pabrėžė A.Guzauskas.

Pasak žvaigždės bičiulio, S.Povilaitis pasiekė tokias scenos aukštumas ir dėl to, kad sugebėjo atlaikyti visus gyvenimo kataklizmus ir išlikti žmogumi.

"Jo gyvenime irgi buvo duobių, bet jis sugebėjo nugalėti save ir išsaugojo reputaciją. Jam labai rūpėjo šeima, nerimavo dėl dukros. Tik apmaudu, kad labai daug rūkė. Prieš koncertą susileisdavo insulino, sutraukdavo cigaretę ir sakydavo: "Dabar galiu eiti dainuoti", – prisiminė A.Guzauskas.

Nė vakarėlio be dainų

Klaipėdietis Nerijus Čapas, ansamblio "Nerija" vokalisto ir gitaristo Antano Čapo sūnus, teigė, kad jo tėvai su S.Povilaičiu bendravo artimai, jie lankydavosi vieni pas kitus. Nerijus pamena jų pokalbius, tačiau buvo pernelyg mažas, kad jį tai domintų.

"Kad ir keista, bet tokio žanro muzika, kurią atliko tėtis ir S.Povilaitis, manęs ypatingai nežavėjo, tad į maestro koncertus nevaikščiojau. Tačiau vienareikšmiškai jis buvo savo srities grandas. Turbūt Lietuvos estrada daugiau tokio ir neturi, koks jis buvo. Nė vienas vakarėlis neapsieidavo be jo dainų", – įsitikinęs N.Čapas.

S.Povilaitis su A.Čapu "Nerijoje" buvo pagrindiniai vokalistai, vedantieji ansamblio balsai.

"Esu tikras, kad labai daug priklausė nuo ansamblio vadovo Romualdo Bieliausko, jis pavertė juos žvaigždėmis. Jis įžvelgė juose talentus, parinkdavo dainas. Neabejotinai, R.Bieliauskas buvo savo srities genijus. Ir tuo, ką sporte reiškė krepšinio komanda "Žalgiris", "Nerija" buvo estradoje", – teigė N.Čapas, kuriam Nerijaus vardą tėvas parinko iš meilės legendiniam ansambliui.

Dainavo mirtinai sirgdamas

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas prisiminė, kad su maestro S.Povilaičiu teko ne sykį muzikuoti toje pačioje scenoje. O paskutinysis kartas buvo šį pavasarį projekte "Lietuvos supermiestas".

"Tada Stasys, nors ir ligos varginamas, vis dėlto sutiko dalyvauti finaliniame "Supermiesto" filmavime. Pamenu, paprašiau, kad reikia jo balso tikrąja ta žodžio prasme, ir jis sutiko padėti be jokių sąlygų ar reikalavimų. Tai vėlgi rodo, koks tai buvo žmogus. Nors Klaipėda nebuvo jo gimtasis miestas, bet jis labai svarbus S.Povilaičio kūrybinio kelio pradžiai, nes būtent čia kūrė ir bazavosi ansamblis "Nerija", – teigė V.Grubliauskas.

Pasak uostamiesčio mero, su S.Povilaičio mirtimi užverčiamas dar vienas Lietuvos estrados epochos puslapis. Tačiau lieka gausybė įrašų, populiarų dainų, kurios tapo beveik liaudies dainomis, kurias žino visi – nuo vaikų iki senelių. Tai geriausias paminklas, kuris lieka S.Povilaičiui išėjus.

"Tai buvo aukščiausios klasės profesionalas. Išskirtinės atsakomybės ir pareigingumo žmogus. Jis niekada nepiktnaudžiavo savo žinomumu. Stasys visada išliks pavyzdžiu, koks turi būti didis scenos žmogus", – pabrėžė V.Grubliauskas.

Aleksas, pensininkas, buvęs policijos komisaras:

– Kiekviena mirtis yra liūdna. O dar tokio žmogaus. Juk jis buvo ne tik nuostabus atlikėjas, bet svarbiausia – geras žmogus. Draugiškas, visiems padėdavo. Klausiau jo muzikos, yra tekę ir atsitiktinai pabendrauti. Iš tiesų labai gaila.

Judita, dėstytoja:

– Labai gaila. Lietuva neteko asmenybės. S.Povilaitis – vienas ryškiausių atlikėjų, tikras lietuviškos muzikos epochos korifėjus, ypač žibėjęs prieš kokį dešimtmetį. Sunkiai prisimenu kitas pavardes, tačiau populiariajame pasaulyje ši buvo ir liko viena mėgstamiausių. Nors pati esu akademinės muzikos atstovė, bet klausėme ir visi žinojome maestro.

Giedrė, mama:

– Nors koncertuose nesilankydavau, tačiau žinia pribloškė. Gaila žmogaus. Galime tik palinkėti jam gero kelio. Po savęs jis paliko ryškų pėdsaką lietuviškos muzikos istorijoje. Tiesa, apie jį sužinojau tik būdama dvyliktoje klasėje. Bet dar ir dabar išgirdusi S.Povilaičio dainas, jaučiu savotišką nostalgiją.

Stasys, programuotojas:

– Nesu populiariosios muzikos mėgėjas, bet, žinoma, liūdna. Jis buvo mėgstamas žmonių ir savo atstovaujamos muzikos pievose – tikras lyderis. Vis dėlto – profesionalas.

Zita, apšvietėja:

– Kai jis pradėjo dainuoti, buvau dar visai jauna. Tai – mano muzika, tiesiog braudavomės į koncertus. Kad jūs žinotumėte, kokios eilės nusidriekdavo. Kaip dabartiniams jaunuoliams "U2", taip mums buvo S.Povilaitis. Kaip tik prieš kelias dienas klausiausi senų įrašų. Sužinojus apie netektį, užplūdo neigiamos emocijos. Iškart prisiminiau "Sudegintus tiltus". Girdėjau, kad sirgo, ir tai nebuvo netikėta žinia. Bet vis tiek nustebino. Nesitikėjau, kad taip greitai. Viskam ateina savas laikas. Užtat jo muzika liks ilgam.

Atsisveikinimas su maestro

Atsisveikinimas su velioniu vyks ketvirtadienį, spalio 8 d., nuo 9 val. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. 12 val. bus aukojamos Mišios už S.Povilaitį.

Maestro bus laidojamas ketvirtadienį 13 val. Palangos miesto kapinėse.

Svarbiausi gyvenimo faktai

Gimė 1947 m. sausio 15 d. Kaune.

1954–1961 m. mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje bei specialiojoje muzikos mokykloje, kurioje lankė smuiko ir obojaus pamokas, dainavo Kauno radiofono berniukų chore.

1961 m. išvyko į Palangą, baigė aštuonmetę mokyklą. Mokslus tęsė vakarinėje mokykloje. Su vienminčiais buvo subūręs jaunimo estrados ansamblį.

1962–1965 m. Palangos statybos valdybos darbininkas.

1965–1976 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Prieš pat studijas jį pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius ir pakvietė dainuoti ansamblyje "Ritmas", kuris koncertavo naktiniame bare "Dainava".

1970 m. tapo LTSR filharmonijos ansamblio "Nemuno žiburiai" solistu. Su šiuo ansambliu dainininkas apkeliavo visą Sovietų Sąjungą.

1973 m. iširus "Nemuno žiburiams", prisijungė prie ansamblio "Nerija" ir netrukus sulaukė milžiniško populiarumo.

1976 m. vienus metus koncertavo su Miko Suraučiaus ansambliu.

1984–1987 m. Vilniaus estradinių ansamblių ir orkestrų susivienijimo artistas, dalyvavo viešbučio "Lietuva" varjetė programose.

Nuo 1987 m. koncertinės organizacijos "Tonas" estrados artistas, rengė autorines programas, koncertavo Lietuvoje bei užsienyje.

Per daugiau nei 50 kūrybinės veiklos metų išleido 22 solinių albumų.

1967 m. Baltijos šalių konkurso "Liepojos gintaras" laureatas.

1968 m. konkurso "Vilniaus bokštai" diplomantas.

1970 m. konkurso "Lenkų daina" laureatas.

1991 m. įteikta Antano Šabaniausko premija.

1993 m. gavo Naujosios komunikacijos mokyklos "Gintarinės palmės" premiją už nacijos formavimą.

1997 m. įteikta "Bravo" premija už nuopelnus muzikai.

1997 m. apdovanotas DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu.

2007 m. skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

2013 m. įteiktas medalis "Už nuopelnus Vilniui ir Tautai".

2013 m. skirti M.A.M.A. apdovanojimai už nuopelnus Lietuvos muzikai.