M. K. Čiurlionis susapnavo Simpsoną?

Daugumai mūsų, kuriems nesvetimas kultūrinis gyvenimas, kompozitorius ir tapytojas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis asocijuojasi su genialia, mistiška ir melancholiška kūryba. Be gausios tapybos, jis yra sukūręs nemažai eskizų, kuriuose atsiskleidžia ne vien tik kaip jautrus, romantiškas ir melancholiškas, bet ir šmaikštus menininkas.

Moteris piešė piktas

M.K.Čiurlionio tapyba yra skirstoma į ankstyvąją (1903–1906), brandžiąją (1906–1907) ir vėlyvąją (1908–1909) kūrybą. Taip galima skirstyti ir jo eskizus, tik reikėtų pradėti ne nuo 1903 m., o nuo 1902-ųjų. Būtent ankstyvajame kūrybos etape yra gausu įvairiausių portretų eskizų – nuo realistinių iki šaržuotų personažų.

Net ir šaržuose M.K.Čiurlionis skiria didelį dėmesį veido charakteringumui, bando perteikti asmens psichologiją, šešėliuoja ir stengiasi nupiešti žmogų su istorija, kurią jis ir papasakoja eskizuose.

Tarp įvairiausių portretų galima rasti tiek jaunų, tiek senyvo amžiaus žmonių, tiek vyrų, tiek moterų. Atidžiau pažvelgus į vyrų ir moterų portretus, galima pastebėti įdomių detalių – moterys eskizuose dažniausiai vaizduojamos gana piktais, surauktais ar piktdžiugiškais veidais.

Vyrai – rimti, susimąstę, paskendę savo mintyse ir net liūdnoki. Neaišku, ar toks vyrų ir moterų vaizdavimas buvo nulemtas dailininko asmeninių santykių su skirtingomis lytimis, ar tai buvo tiesiog eksperimentavimas.

Karikatūros – namiškiams

Vieną iš savo eskizų M.K.Čiurlionis nupiešė įkvėptas žaidimo su savo seserimis ir broliais. Kaip prisimena tapytojo sesuo Jadvyga (savo knygoje "Atsiminimai apie Čiurlionį"), visi vaikai ėmė diskutuoti apie Afriką. Kastukas (taip jį meiliai vadino broliai ir seserys) klausė kitų, kur jie nori vykti.

– Aš ten, kur liūtai, – sako brolis Jonukas.

– O aš, kur beždžionės, – sako Petriukas.

– O aš, kur kobros, – sako Valerija.

Kastuko akyse suspindi velniūkštis. Ir pats ima piešti. Po kurio laiko Kastukas nusijuokia. Suprantama, kažką pripaišė į sąsiuvinį ir pats iš to juokiasi. Po ilgų derybų brolis atskleidžia sąsiuvinį ir parodo eskizus. Pirmame nupiešta dykuma. Auga graži palmė, bet atokiau – klaikus vaizdas: liūtas, pagriebęs už užpakalio, bernioką, neša jį dantyse pasišokinėdamas, o berniokas skeryčioja rankomis ir kojomis ir turbūt rėkia, nors negirdėti.

– Tai aš? – klausia ko neverkdamas Jonukas?

– Ne, čia taip sau graži vieno bernioko bičiulystė su liūtu.

O toliau kitas paveikslėlis. Dykuma. Auga kažkoks egzotiškas medis. Ant jo šakos sėdi beždžionė. Pro šalį eina berniokas, labai panašus į brolį Petrą, o beždžionė, ištiesus ilgą ranką, drožia jam per veidą.

– O kur Valės kobra?

Gražia linija išsirangęs žaltys, pakėlęs galvą, lyg stiebiasi į aukštį. O danguje didelė žvaigždė, kurios jis siekia. – Taip užsibaigia Jadvygos atsiminimai apie tai, kaip gimė šis eskizas. Tačiau čia pasirodo įdomi detalė – kobra eskize užtušuota pieštuku (bet ji įžiūrima – po beždžione). Ar pati Valerija, nepatenkinta tokiu brolio eskizu, viską užtušavo, ar pats dailininkas – nėra aišku.

Lietuviški Simpsonai

M.K.Čiurlionio eskizuose galima rasti daug kaukolių ir skeletų. Vienur skeletas mėto aukštyn savo kaukolę, kitur žavi kaukolė su muselėmis, laipiojančiomis po pakaušį, pamauta ant pagalio ir užgožia saulę, o kitame eskize – lyg prie jūros poilsiaujantis skeletas.

Ankstyvuoju kūrybos periodu tapytojas piešė ir įvairias spalvingas kompozicijas atvirukams. Jose dažnai vaizduoja įvairius gyvūnus – žvairoką arklį, iš po medžių šaknų lendančius vilkus ir gyvūnų kaukoles. Kompozicijose atvirukams gausu įvairių mistinių vaizdinių – žalsvų kaukolių kapinių fone, po kaitria saule tupinčio katino, kurio šypsena atrodo ryškesnė už pačią saulę, šiurpaus margo tarantulo, kabančio virš lovos, kurioje nieko neįtardamas miega jaunas vyras.

Brandžiojo kūrybos etapo piešiniuose atsiranda daugiau būsimųjų tapybos darbų eskizų. M.K.Čiurlionis kelis kartus eskizuoja tą patį motyvą – tai puiki proga susipažinti, kaip gimė vieno ar kito paveikslo kompozicija. Čia padaugėja ir architektūros statinių, elementų vaizdavimo.

Čia galima rasti vieną kitą šmaikštų eskizą. Kad ir į Bartą Simpsoną panašus personažas – tokia pati ryški nosis, išpūstos apvalios akys, plaukai-brūkšneliai ir plati burna. Simpsonų kūrėjas Mattas Abramas Groeningas, matyt, būtų maloniai nustebintas tokio jo ir M.K.Čiurlionio sukurtų personažų panašumo.

Kitas eskizas vaizduoja jauną vyrą, kuris smiliumi kreipiasi į mus, su (tarsi) sparnais už nugaros, galva pamauta ant pagalio. Eskizas itin panašus į Dėdę Semą – personifikuotą JAV simbolį, atsiradusį per 1812–1814 m. britų ir amerikiečių karą (aut. dailininkas Thomas Nastas).

Dar viename savo eskize dailininkas šmaikščiai pažvelgia į vieną svarbiausių savo kūryboje karaliaus (valdovo) temą, vaizduodamas soste sėdintį karalių, prieš kurį sėdi, matyt, taip pat karalius, tik su sparnais, ilgais nagais, smailiomis pėdomis ir paukščio veidu su storu snapu.

Hipnotizavo kūryba ir akimis

Vėlyvajame kūrybos etape M.K.Čiurlionis daugiausia eskizuoja savo būsimus tapybos darbus. Analizuojant jo eskizų albumėlius pro akis nepraslysta eskizai su žaismingu paukščiu. Paukštukas su banguotomis kojelėmis, pupos formos kūnu, maža galvele ir snapu, primenančiu du pagaliukus. Šis žnybia į nosį vyrui, sėdi ant eglučių viršūnių, neša laiškelius ir kojele kasosi galvą.

Labai smagus vienas operos "Jūratė" dekoracijos eskizas. Dešiniajame lapo kampe grandinėmis prirakintas princas, netoli jo ant žemės guli karalaitė, prie kurios šliaužia didžiulis slibinas. Fone – pilis su įvairiais pastatais, kurių stogai griūva ir krenta žemyn, o danguje pilna įvairiausių veidų, kurie primena Užgavėnių kaukes. O kairiajame kampe pasirodo jau minėtas paukštis, tik su trimis kojelėmis ir trigubu snapu.

M.K.Čiurlionio kūryba – tiek tapyba, tiek muzika – hipnotizuoja ir užburia. Mažai kam žinomas faktas, kad menininkas ne kartą bandė užhipnotizuoti žmones. Sesuo Jadvyga savo knygoje "Atsiminimai apie Čiurlionį" pasakoja, kad "vieną sekmadienį, draugų įprašytas, Kastukas sutiko truputį paerzinti mūsų kleboną. Jis nuėjo su draugais prieš pat pamokslą į bažnyčią kaip tik tuo metu, kai kunigas, perskaitęs evangeliją, pradėjo aukštu stiliumi skelbti Dievo žodį.

Brolis, pasislėpęs už pilioriaus, įbedė į jį žvilgsnį. Netrukus iškalbingasis oratorius pradėjo mikčioti ir kalbėti nesąmones. O pabaiga buvo visai nenumatyta: kunigas, kurį laiką taip pavėpčiojęs, staiga pasisuko ir, nė nebaigęs sakinio ir nepalaiminęs parapijiečių, nulipo nuo sakyklos ir nuėjo į zakristiją." Po tokios patirties M.K.Čiurlionis nustojo hipnotizuoti žmones.