Per LTV - paskutinio Vytauto Žalakevičiaus filmo premjera

Lietuvos televizija naujam gyvenimui prikėlė lietuvių kino klasiko, režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus (1930-1996) filmą „Žvėris, kylantis iš jūros“.

Sugrįžta po 17 metų

Kovo 1 d. 21.15 val. - televizinė šio filmo premjera. Paskutinis V.Žalakevičiaus filmas „Žvėris, kylantis iš jūros“ tik kelis kartus buvo parodytas kino salėse, todėl plačiajai auditorijai liko nežinomas.

Lietuvos televizijos laidoje „Kultūra“ kino režisierius Algimantas Puipa sakė, kad šio filmo grįžimas į ekranus po 17 metų pertraukos  „...prilygsta sensacijai, kokią sukeltų žymaus dailininko nežinomos drobės atradimas“.

Filmas sukurtas 1992 metais pagal Jevgenijaus Zamiatino apysaką „Potvynis“. Vaidino Kostas Smoriginas, Asta Motuzaitė, Jelena Trepetova (Rusija), Arvydas Lebeliūnas.  

Filmas buvo sukurtas studijos „Fora film“ iš Maskvos užsakymu, todėl įgarsintas rusiškai - per Lietuvos televiziją jis bus rodomas su lietuviškais titrais.

Įvertintas tik užsienyje

Vieša filmo premjera įvyko 1993 metų rudenį Maskvos kino centre „Presnia“. Ką tik pasirodžiusioje knygoje apie V.Žalakevičių  „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ Laimonas Tapinas rašo: „ Kai Lietuvoje praėjus pusmečiui po filmo „Žvėris...“ pastatymo pustuštėje „Eoss“ salėje bus „surengta“ jo videojuostos premjera, o žmonės galės matyti ir girdėti tik dalį „filmo“, pasipils recenzijos - gegužė kaip sykis tinkamas skleidimosi metas. Recenzijose - ilgos istorijos apie J.Zamiatiną ir nervingi pastebėjimai - neatitinka Zamiatino, pasiilgimas azartiškos septintojo dešimtmečio ruletės ir pasipiktinimas - filmas atspindi rusiškas realijas (tarsi kuri nors tauta turėtų meilės, aistros, nusikaltimo ir bausmės ar atgailos monopolį)...Vieniems kino kritikams atrodys, kad filme nėra nė lašo politikos, nors juosta buvo kuriama 1991-aisiais (politinio potvynio metais), kiti jame įžvelgs revoliucinį - baisiausią potvynį...“

Filmas „Žvėris kylantis iš jūros“  1993 metais buvo apdovanotas dviejų festivalių pagrindiniais  prizais - Šiaurės šalių festivalyje, Ruane, Prancūzijoje ir Gubio kino festivalyje, Italijoje. Pastarajame festivalyje komisijos pirmininkas buvo legendinis italų režisierius Michelangelo Antonioni, o komisijoje - ne mažiau garsus italų režisierius Bernardo Bertolluci, aktoriai amerikietis Harvey Keitelis ir prancūzas Philippe'as Noiret.

Be pagrindinio prizo Gubio kino festivalyje filmas „Žvėris, kylantis iš jūros“ dar buvo apdovanotas  premija „Aukso monitorius“, specialiu prizu V.Žalakevičiui už geriausią režisūrą ir specialiu prizu J.Tomaševičiui už geriausią operatoriaus darbą. L.Tapinas knygoje apie V.Žalakevičių rašo: „Visus tuos prizus atsiims į Perudžią nuvažiavęs K.Smoriginas. Ten iš festivalio organizatorių išgirs dar vieną naujieną - pasirodo, dėl apdovanojimo už geriausią vaidmenį buvo ilgai svarstoma jo kandidatūra, bet žiuri galiausiai nusprendė, kad visus prizus atiduoti lietuviams būtų nepadoru...“

Įdomu ir tai, kad pagrindiniame filmo moters vaidmenyje režisierius matė Klaipėdos dramos teatro aktorę Nelę Savičenko, tačiau užsakovų spaudžiamas sutiko su „Fora film“ pasiūlytos artistės Jelenos Trepetovos kandidatūra.

Nevilties ir atgailos istorija

Trofimas ir Sofija neturi vaikų ir priima į namus beglobę paauglę Ganką. Tarp mergaitės ir Trofimo įsižiebia aistra. Apimta nevilties, Sofija nužudo Ganką. Paslaptį apie augintinės mirtį moteris atskleidžia vyrui tik gimdydama jų bendrą vaiką. Atgailaudamas Trofimas prisiims žmonos kaltę...

L.Tapinas knygoje „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje “ pateikia režisierius pagrindinio vaidmens atlikėjui K.Smoriginui sakomus žodžius: „Tas potvynis, iš vienos pusės, sakykim, amžinas, biblinis, kaip Dievo bausmė žmogui, iš kitos - potvynis, kilęs žmogaus viduje, - tai ir bausmė, ir dovana, už ką taip pat privalu sumokėti. Aukščiausia kaina.“

Štai tokią jausmų ir nevilties tragediją V.Žalakevičius ėmėsi perkelti į ekraną  1992-aisiais  - sunkiais Lietuvos kinui metais. „Žvėris, iškylantis iš jūros“ buvo kuriamas minimaliomis sąlygomis, beveik visos scenos nufilmuotos Vilniuje. Režisierius tuo metu jau sunkiai sirgo, ir galima tik įsivaizduoti, kiek vidinių ir fizinių  pastangų jam kainavo šis filmas. Filmas anais laikas Lietuvai buvo visai nereikalingas ir parodytas vos keliose uždarose peržiūrose.

Interviu Arvydui Juozaičiui V.Žalakevičius kalbėjo apie „Žvėrį, kylantį iš jūros“: „Klaiki, nuožmi istorija apie porevoliucinę Rusiją. Čia įtaigiai parodyta, kad svarbu išsaugoti savo būdą, užuot save apgaudinėjus. Aš stengiausi išlaikyti Zamiatino pasaulėjautą, bet galų gale neišlaikiau ir (šėtonišką) finalą pakeičiau krikščioniškos atgailos apoteoze.“

Nepaisydamas ligų V.Žalakevičius turėjo krūvą naujų planų. Deja, „Žvėris, iškylantis iš jūros“ tapo paskutiniu žymaus meistro režisuotu darbu.