Televizijos operatorė M. Gaižiūtė: dėl geresnio kadro įveikiu ir asmenines baimes

Trylika metų nacionaliniame transliuotojuje dirbanti moteris kolegas labiau stebina ne pasirinkta profesija, o gebėjimu dėl geresnio kadro įveikti net asmenines baimes.

„Viskas mano gyvenime vyksta labai atsitiktinai, ir geriausi dalykai nutinka netyčia. Baigdama dvyliktą klasę svarsčiau, kur stoti. Pasirinkimas tikrai buvo nesusijęs su vizualiaisiais menais, bet kai pamačiau, kad būtent tais metais renkamas operatorių kursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, labai susigundžiau. Žinodama, kad šiuos kursus renka tik kas ketverius metus, palaikiau tai pasisekimu, pamačiau tame Dievo pirštą. Įstojau ten ir baigiau bakalauro studijas. Jau baigdama pirmąjį kursą pradėjau dirbti, pamažu įsivažiavau ir džiaugiuosi, kad esu ten, kur noriu būti“, – sako operatorė.

M. Gaižiūtės teigimu, jos darbas neturi rutinos, bet tampa gyvenimo būdu. „Dar šiandien su kolege važiuodamos į filmavimą kalbėjomės, kad tai net nėra darbas, jį labai sunku apibūdinti. Tai – lyg gyvenimo būdas. Būna filmavimų, kur jauti, kad dirbi, nes jie būna neįdomūs. Bet dauguma filmavimų būna išskirtiniai. Tada supranti, kad labai pasisekė, nes šiaip, dirbdamas administracinį, normalių žmonių darbą, negalėtum susitikti su tokiais žmonėmis, su kuriais susitinki dabar, negalėtum jų pamatyti, džiaugtis jų darbais. Aišku, yra ir tokių situacijų, kai patenki ne visai ten, kur norėtum: ten, kur purvas, šiukšlės ir nelabai kokie kvapai. Bet vėl – pamatai labai įvairias pasaulio spalvas. Darbas nėra rutininis, viskas priklauso nuo požiūrio. Kuo daugiau dirbi, tuo labiau norisi eksperimentuoti, ieškoti kitokių sprendimų“, – įsitikinusi moteris.

Žiūrint reportažus per LRT TELEVIZIJĄ sunku nepastebėti originalių operatorių sprendimų. M. Gaižiūtė sako, kad jie – komandinio darbo rezultatas.

„Tai, ką pamato žiūrovas, priklauso nuo to, kaip dirba visa komanda: redaktorius, žurnalistas, kaip filmuojama ir, galiausiai, kaip sumontuojama. Tai yra bendras sprendimas ir, jei tu susikalbi su žmonėmis ir randi tą sprendimą, vienareikšmiškai būna geras rezultatas. Turime idėją, reportažo temą ir ieškome, koks sprendimas galėtų būti. Ir Justas Puluikis, mūsų dronų valdytojas ir specialistas, visada sutinka su mūsų idėjomis, jas palaiko, tuo labai džiaugiamės“, – pasakoja operatorė.

M. Gaižiūtės minimas televizijos naujienų tarnybos vyresnysis režisierius J. Puluikis yra ne tik dronų valdytojas, bet ir kolektyvinio darbo viena svarbiausių grandžių. Būtent režisieriaus sprendimai nulemia, kokį vaizdą galiausiai mato televizijos žiūrovas.

Operatorė pasakoja, kad tenka susidurti ir su stereotipais, kad ši profesija – nemoteriška. „Kurse buvau vienintelė mergina. Visą laiką buvo traktuojama, kad tai vyriškas darbas. Čia kaip su vairavimu: vairuoti irgi yra labai vyriška, nepaisant to, kad dabar kone kiekvienam automobilyje sėdi moteris. Niekada nesuprasdavau to darbų skirstymo į vyriškus ir moteriškus.

Taip, kamerą reikia panešti, bet tai kas? Tai yra smulkmena, nes kamera be tavęs nieko negali padaryti, o tu – be kameros. Ir taip, šviesą reikia suprasti ir ją pajausti, bet ir moteris turi akis. Na, ir proto kažkiek. Aš niekuomet neskirsčiau darbų į vyriškus ir moteriškus ir, jeigu ten tave veda širdis, turi jai paklusti, nes paskui kankinsiesi“, – įsitikinusi M. Gaižiūtė.

Per aštuoniolika operatorės darbo metų, trylika iš jų – LRT, M. Gaižiūtei teko susidurti ir su įnoringais pageidavimais, ir su kuriozinėmis situacijomis.

„Kiekvieną dieną būna visokių nesąmonių. Pavyzdžiui, standartiniai moterų pasakymai: mane tik iš toli. Gerai, gali žmogus atsitraukti labai toli, bet jei reikės, aš vis tiek jį prisitrauksiu. Svarbu žmogų prisijaukinti. Gaila, kad žinių formatas to neleidžia, nes viskas vyksta greitai. Nors būna keistų momentų, kai nuvažiuoji į žmogaus namus ir jauti, kad negali jo filmuoti, kažkaip nematai. O kitą iškart pajauti“, – darbo subtilybes kloja moteris.

Toks darbas, pasak M. Gaižiūtės, yra nevaldomas procesas. Dažnai prireikia greitų sprendimų, būtina nuolat plėsti akiratį.

„Aš manau, kad čia – kaip žurnalistų darbe. Nuolat ieškai, ir tai yra neišvengiama. Žiūri kažkokią laidą, pamatai kažkokį sprendimą, galvoji, kaip galima pritaikyti, kaip galima pakeisti, adaptuoti. Semiesi informacijos iš visur: eidamas gatve, svajodamas, žiūrėdamas. Tai yra nuolatinis procesas ir jis yra nevaldomas. Negali paspausti mygtuko ir atsijungti. Čia negali pasakyti: viskas, moku ir dirbu. Kuo daugiau domiesi kitomis sferomis, kuo labiau plečiasi tavo akiratis, tuo geriau gali dirbti, tuo daugiau gimsta idėjų, ir tas idėjas realizuoti labai paprasta“, – aiškina LRT TELEVIZIJOS darbuotoja.

M. Gaižiūtė prisimena, kaip prieš dvejus metus su kolegomis vyko į Libaną filmuoti pabėgėlių.

„Aš tikrai myliu savo darbą, man jis yra kažkas tokio. Pamenu, kai Libane buvome prieš dvejus metus, filmavome pabėgėlius, ta kamera labai traukė vaikus: visi prieina, čiupinėja mikrofoną. Bet labiausiai prisimenu vieną mergaitę. Filmavau besirenkančius į mokyklą vaikus ir pajutau, kad man kažkas prie rankos krebždena. Pagalvojau, kad pasivaideno, ir dirbau sau toliau. Paskui mane vėl tapšnoja. Aš atsisuku: stovi mergaitė su gėlytėm. Ji duoda man tas gėlytes, apsikabina. Galvojau, kad tiesiog dirbu, bet iš tikrųjų tai yra buvimas – tu būni su žmonėmis, jie tave priima, ir džiaugiesi tomis akimirkomis“, – tikina operatorė.

Moteris neslepia, kad dažnai dėl geresnio kadro tenka nugalėti ir įvairių baimių. „Turiu aukščio baimę. Buvo keli sykiai, kai reikėjo lipti ant Katedros statybiniais pastoliais. Viskas juda, aš su ta kamera, man rankos kojos dreba, bet suprantu, kad aš privalau lipti, nes kitaip nieko nepadarysiu. Nufilmavome, nusileidau žemyn. Rankos ir kojos kratosi, galvoju: velnias, kaip aš nenukritau?

Ir supratau, kad kai žiūri per ieškiklį, atsiranda tam tikra siena. Esi kažkokioj virtualioj realybėj. Tai pavojinga, pavyzdžiui, mitinguose, piketuose, nes nesijauti esantis minioje, jauti kažkokį atstumą. Jei pasižiūri kita akim ten, kur esi, viskas gerai. Bet jei žiūri tik per ieškiklį, toks įspūdis, kad esi kažkur kitur, nesijauti kaip dalyvis“, – pasakoja specialistė.

Operatorė pabrėžia, kad jos darbas yra nenuspėjamas. „Čia niekada nežinai. Iš vakaro buvo planuojama, kad kitą dieną turėčiau važiuoti filmuoti į šiltnamius. Pajutau pavasarį, plonai apsirengiau, ir kiaulystės dėsnis: aš visą dieną filmavau lauke, nes atšaukė tą filmavimą šiltnamiuose. Sušalau į ragą ir galvojau, kaip taip nepasimokau iš klaidų“, – juokiasi operatorė.

Ši profesija, pasak M. Gaižiūtės, kupina romantikos: „Išvažiuoji, pavyzdžiui, į kokį nors rajoną filmuoti nuostabių žmonių. Žaviuosi žmonėmis, kurie turi drąsos, viską meta ir pradeda kurti savo verslą, arba nebūtinai verslą, tiesiog gyvena taip, kaip nori gyventi. Žiūri į juos, jie ten žoleles rankioja, bet tai neįtikėtina. Aš irgi taip darysiu senatvėje.“