Literatūros klasikė Žemaitė skaitytojams tapo nesuprantama

Penktadienį sukako 165 metai, kai gimė rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, žinoma Žemaitės slapyvardžiu. Nors sakoma, kad klasika nesensta, šios lietuvių literatūros klasikės kūryba skaitytojų dėmesio sulaukia vis rečiau.

Literatūrologai pabrėžia, kad praraja tarp skaitytojų ir Žemaitės kūrybos gilėja ne todėl, kad kūriniai būtų nebeaktualūs, bet dėl šiuolaikinio skaitytojo negebėjimo juos skaityti.

Žemaitės memorialinio muziejaus prižiūrėtoja ir proproanūkė Aldona Janavičienė pastebi, kad iš 10 į muziejų užsukančių mokinių jos propromočiutės raštus tėra skaitę ar apie juos girdėję vos du ar trys.

„Kartos keičiasi, o ir mokyklinėse programose Žemaitės mažai bėra. Esą rašytojos kūryba yra pasenusi“, – sakė pašnekovė.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Ramunė Bleizgienė neneigė taip pat dažnai išgirstanti, kad Žemaitė „sunkiai suprantama, tarsi nutolusi“, tačiau pažymi, jog šią rašytoją verta pamėginti atrasti iš naujo.

„Šiuolaikiniams jauniems žmonėms sunkiai suprantama kalba, kuria rašė Žemaitė, buities realijos sunkiai suvokiamos – reikia tarsi papildomo pasirengimo, paaiškinimo, įvedimo į tuos tekstus, kad būtų galima juos skaityti ir suvokti, apie ką gi čia rašoma.

Galbūt reikėtų naujo žvilgsnio į jos tekstus, kad šiuolaikiniam žmogui skaitant jos raštus atsirastų kažkokie papildomi impulsai, kodėl juos skaityti“, – kalbėjo R. Bleizgienė.

Tuo metu Vilniaus universiteto profesorė, Lietuvių literatūros katedros vedėja Dainora Pociūtė-Abukevičienė mano, kad dėl gilėjančio atotrūkio tarp šios lietuvių literatūros klasikės ir šiuolaikinio skaitytojo iš dalies kaltas ir nebemokėjimas skaityti.

„Skaityti žmogus turi išmokti įprasti ir norėti dar vaikystėje, deja, šiandieninėje mokyklos programoje su Žemaite susipažįstama tik prabėgom.

Dabar vyksta programų atnaujinimo darbai, bet iš tiesų labai sunku sudėti visą programą į dvidešimt pavardžių (sakykime, vienuoliktos ir dvyliktos klasės programoje) ir supažindinti išsamiai mokinius su ta programa“, – dėstė pašnekovė.

Anot D. Pociūtės-Abukevičienės, lietuvių kalbos mokymo negalima sulyginti su bet kokios užsienio kalbos mokymu, nes čia nereikia mokytis kalbos – čia reikia mokytis pažinti ir suprasti.

„Būtent dėl to labai svarbu mokyklinėse programose išlaikyti klasikinę lietuvių autorių kūrinių liniją. Manau, galbūt tai netgi svarbiau negu mokinius supažindinti su šiandieninėmis lietuvių literatūros tendencijomis“, – pažymėjo VU Lietuvių literatūros katedros vedėja.

Pirmoji davė atkirtį neigiamam požiūriui į kaimo moterį

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja R. Bleizgienė pabrėžia, jog Žemaitė yra viena iš XIX a. pab.–XX a. pr. lietuviško tautinio atgimimo dalyvių, davusių pamatinius vaizdinius moderniai lietuviškai vaizduotei.

„Beveik visos Žemaitės papasakotos istorijos buvo priimtos 100 procentų ja pasitikint. Tai, apie ką ji pasakojo savo raštuose, yra tapę mūsų lietuviškos vaizduotės dalimi – labai svarbia dalimi“, – pažymi pašnekovė.

Kalbėdama apie Žemaitės nuopelnus lietuvių literatūrai R. Bleizgienė pažymi, jog ši rašytoja – pirmoji, pradėjusi pasakoti privataus gyvenimo istorijas, kurių centrine figūra buvo moteris.

„Praktiškai iki Žemaitės visas privatus žmonių gyvenimas, šeimyninis gyvenimas buvo tarsi už uždangos.
Galima manyti, kad jos kūryba buvo reakcija į lietuviškoje spaudoje gvildenamus klausimus, kaip moteris gali įsitraukti į aktyvią visuomeninę veiklą, prisidėti formuojant tautinės bendrijos narius aktyviais piliečiais.

Kita vertus, galima manyti, kad jos kūryba buvo reakcija į neigiamą požiūrį, nukreiptą į Lietuvos kaimo moteris. Jos buvo matomos kaip labai neišsilavinusios, nesuprantančios bendrų reikalų, stokojančios jautrumo, o Žemaitės kūriniai iš dalies jas reabilituoja“, – pasakojo literatūrologė.

Pašnekovė taip pat pažymi, kad šiandien aktualumo nepraranda ir Žemaitės kelta moteriška problematika, kūriniuose aprašytas moters pasaulis.

„Žemaitė pradėjo kalbėti apie jausmingą žmogų, jautriai reaguojantį į pasaulį ir aplinkinius žmones. Aišku, dabartinis žmonių jausmingumas, jautrumas gal yra kiek kitokių formų, bet šiuos jausmus įtvirtinančią pradžią galėtume rasti jau šios autorės darbuose.

Manau, iš to, ką Žemaitė rašė XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kai kurie dalykai išlieka aktualūs ir dabar“, – svarstė R. Bleizgienė.

Kelrodė savo asmenybe

VU profesorė, Lietuvių literatūros katedros vedėja D. Pociūtė-Abukevičienė pažymi, jog vertinga ne tik Žemaitės kūryba – įkvepia ir jos pačios asmenybė.

„Kaip asmenybė ji visiškai save realizavo gyvenime. Įsivaizduokime, XIX a. antros pusės moterį, kuri gavusi namų išsiauklėjimą, niekada nestudijavusi kokiame nors universitete, kilusi iš neturtingų bajorų ir ištekėjusi už nebajoriškos kilmės žmogaus, melžė karves, šėrė kiaules ir sykiu buvo labai graži ir vidumi, ir išore.

Ji buvo labai puošni, pirmoji savo bendruomenėje, sykiu ir rašytoja – Žemaitė buvo labai nebūdinga ankstesniam Lietuvos kaimui emancipuota moteris. Ji ir rūkė, ir nebijojo to parodyti viešai, ji buvo moteris, kuri būdama 65-erių įsimylėjo 30-metį vyrą. Penkis metus juos siejo nuostabi meilės istorija, yra išlikę per 60 ją liudijančių laiškų“, – pasakojo pašnekovė.

Literatūrologė pastebi, kad Žemaitė „be abejonės nėra skaitoma autorė savo malonumui“, tačiau jos kūrybą labai pravartu išstudijuoti žmonėms, kurie „jaučia poreikį daugiau pažinti pačią lietuvių tautą, jos charakterį, būdą, istoriją“.
„Jeigu mes norime kažką sužinoti apie vidinį lietuvio būdą, vidinį lietuvio charakterį, iš tikrųjų tokį, koks jis yra, pamatyti, ar jis toks buvo prieš 100 metų, kažką suprasti apie tikrąjį identitetą – tai Žemaitę perskaityti yra tiesiog būtina“, – teigia D. Pociūtė-Abukevičienė.

Pašnekovė taip pat pabrėžia, kad „Žemaitė yra lietuvių literatūros klasikė, o klasika nesensta – paprasčiausiai reikia mokėti ją perskaityti“.

„Lygiai taip, kaip koks nors Homeras ar Virgilijus bus visada aktualūs ir skaitomi, taip ir Žemaitė lietuviams yra viena iš nesenstančių klasikos tipų“, – pažymėjo literatūrologė.

Muziejų lankančių gretos retėja

Žemaitės memorialinio muziejaus prižiūrėtoja ir proproanūkė A. Janavičienė sako, kad į muziejų vis dar užsuka „tiek profesoriai, tiek ne profesoriai“, tačiau lankytojų skaičius pastebimai sumažėjęs.

„Anksčiau kokie autobusai didžiausi pilni būdavo, dabar lankytojų sumažėję. Mokytojai pasakoja, kad mokiniai „nebenori tos Žemaitės“, nebežino jos.

Man atrodo, kad taip yra dėl kelionės išlaidų – juk jeigu iš toliau atvažiuoji reikia ir 20, ir 30, ir 50 litų. O šiaip užsuka ir pavieniai besidomintys žmonės, ir su šeimomis, bet tokių nėra daug“, – pasakojo pašnekovė.

Žemaitės proproanūkė A. Janavičienė sako, jog galėtų būti daugiau ne tik lankytojų – trūksta ir pinigų muziejaus remontui.

Žemaitės memorialinio muziejaus stogas paskutinį kartą nendrėmis dengtas prieš 23 metus – dabartinė jo padėtis, A. Janavičienės teigimu, „apverktina“.