Literatūrologė: atrodo, kad vaikų literatūros laukia ne vieni geri metai

Šiemet į Metų knygos vaikams penketuką pateko labai originalūs kūriniai, o ir rinktis tikrai buvo iš ko, sako knygų vaikams vertintoja Danguolė Šakavičiūtė. „Kilo mintis, kad būtų įmanu paskelbti ilgąjį, dešimties knygų vaikams sąrašą. Nes, nors išrinktos tik penkios knygos, kitos už penketuko liko vos per Marytės plauką. Be to, jokiu būdu negaliu pasakyti, kad už jo liko prastosios knygos“, – pabrėžia ji.

Literatūrologės teigimu, tai rodo, kad vaikų literatūros laukia ne vieni geri metai. Tačiau yra apleista poezijos vaikams sritis: „Mažesniems vaikams būtų galima leisti plonesnes, gal net vieno teksto poezijos knygas. Nes mes dabar juos iš dalies paliekame be poezijos.“ 

– Kodėl verta vaikams parodyti būtent šį Metų knygos rinkimų penketuką?

– Tai originalūs, saviti, turintys savo pasaulį kūriniai. Apskritai šie metai labai neblogi, net bijau džiaugtis. Mes turėjome beveik 80 knygų. Dalis buvo makulatūros, bet buvo, iš ko rinktis. Taip pat man kilo mintis, kad būtų įmanu paskelbti ilgąjį, dešimties knygų vaikams sąrašą. Nes, nors išrinktos tik penkios knygos, kitos už penketuko liko vos per Marytės plauką. Be to, jokiu būdu negaliu pasakyti, kad už jo liko prastosios knygos.

Būtų gerai, jei didysis sąrašas būtų paskelbiamas pora mėnesių anksčiau ir visuomenė, ypač vaikai, būtų labiau įtraukti. Be to, baisiausiai gaila, kad nėra poezijos vaikams rinkimų. Tam turėtų būti atskiras penketukas, kiti kriterijai.

– Taip, suaugusieji turi savo poezijos penketuką, o vaikai – ne.

– Būtų be galo gerai, jei leidėjai išdrįstų vaikams leisti ne tokias solidžias, storas knygas. Mažesniems vaikams būtų galima leisti plonesnes, gal net vieno teksto poezijos knygas. Kodėl gi ne? Nes mes dabar juos iš dalies paliekame be poezijos. Kita vertus, leidėjus reikia tik pagirti, nes buvo du penketukai, t. y. 10 knygų, o tas 10 knygų išleido aštuonios skirtingos leidyklos. Jei taip bus ir toliau, jei prisidės ir kitos leidyklos, tikrai bus dar ne vieni labai geri metai.

Dar noriu pasakyti, kad įvairovė, ypač stilistinė, šį kartą fantastiška. Jurgos Baltrukonytės sakinys fantastiškas, toks purslojantis, gyvas. Vaikas tikrai supras, kad yra jam taikyta. Gintarės Adomaitytės pasaulį iškart atpažįsti. Labai noriu pagirti Zylės Kotrynos knygą – ne vien dėl sumanumo, kaip yra perpasakotas, supintas visas tekstas, bet ir dėl stilistikos. Ji labai gražiai ir ryžtingai nusisuko nuo apkartusio pseudokreiviško stiliaus ir viską pateikė šviežiai, originaliai. Buvo tiesiog sunku atsiplėšti.

– O ką galite pasakyti apie Linos Žutautės ir Danguolės Kandrotienės knygas?

– L. Žutautė yra nuostabi, labai įdomu skaityti. Viduryje knygos taip susijaudinau dėl Ferdinando! Pagalvojau, ar jis, šitas egoistas, iš tikrųjų aukos tuos ūsus. Net atsiverčiau knygos pabaigą, kad pažiūrėčiau į paveikslėlius, ar jis su ūsais, ar be (taip, žinoma, jokiu būdu negalima skaityti). Ši knyga tikrai viena pačių nuostabiausių.

Kalbėdama apie D. Kandrotienės, norėčiau skaitytojus paraginti rašyti ir susižavėjimą, ir nusivylimą. Ne vien dėti pliusiukus, bet ir paabejoti, diskutuoti. Skaitydamas šią knygą, aš kai kuriose vietose ir suabejodavau. Ten yra epizodas apie demaskavimą, kai išaiškinamas melagis. Tada prasideda toks bjaurus teismas... Tiesiog demonstruojama galios, pažeminimo, suniekinimo scena.

Aš taip skaudžiai prisiminiau Vytautės Žilinskaitės „Kelionę į Tandadriką“, kur irgi personažai pateikia save ne taip, kaip yra iš tikrųjų gyvenę, bet kaip subtiliai paaiškinamas ir išaiškinamas jų melas... [...] Todėl tikrai raginčiau skaityti kartu, skaityti vienas kitam, kalbėtis apie knygas, grožėtis ir pasvarstyti, skaityti ir permanyti.