Literatūrologai: 99 proc. sensacijų – viešųjų ryšių specialistų darbas

Lietuva neturi tokio jauno gabaus žmogaus, kurio parašytas kūrinys galėtų tapti bent jau vietinės reikšmės literatūrine sensacija.

Nekalbant apie tarptautinį pripažinimą, – svarsto apie romaną „Pastel Fauve“ parašiusios 15-metės prancūzės Carmen Bramly debiutą išgirdę lrt.lt kalbinti literatūrologai Solveiga Daugirdaitė ir Valentinas Sventickas. C. Bramly pirmajame savo romane pasakoja apie tai, kaip 14-metė praranda nekaltybę.   

Lietuviu literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros   skyriaus vadovė S. Daugirdaitė pastebi, kad į žodžių junginį „literatūrinė sensacija“ reikėtų žiūrėti atsargiai.

„Nesvarbu kokią knygą bepaimtum ir kiek metų jos autoriui būtų parašyta ant tos knygos nugarėlės, vis tiek bus pažymėta, kad tai puikiausia knyga nuo Antikos laikų. Žinoma, truputėlį perdedu, bet kalbant apie paskutinių metų lietuviškas sentencijas – kaip čia gražiau pasakyti – į tuos jaunus autorius žiūrima su dideliu avansu.

Moksleiviškų romanų Lietuvoje pastaruoju metu yra buvę ir ne tiek mažai, tarkime, Vaidos Blažytės „Geltona pieva“, Teklės Kavtaradzės knygos, bet galvojant apie absoliučias vertybes, tai vis dėlto yra labiau paraiškos literatūrai. Jokių ypatingų genijų nesu užfiksavusi“, – teigė pašnekovė.

S. Daugirdaitės taip pat pastebi, jog 99 procentai tų knygų, kurios Lietuvoje anonsuojamos kaip sensacijos, taip pristatomos ne dėl jų literatūrinės vertės.

„Mano nuomone, tai labiau leidėjų triukai“, – atviravo Lietuviu literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė. S. Daugirdaitės nuomonei pritarė ir Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.

„Tokių atvejų, kad jauno žmogaus atsiųstas rankraštis keltų susidomėjimą vertinant jį ne tik kaip jaunimui skirtą, bet ir išsiskirtų visos literatūros kontekste, tai negalėčiau prisiminti. Yra tokių, sakykime, vidutiniškų arba ką nors žadančių atvejų, bet ko nors labai ypatingo ne“, – teigė pašnekovas.

Įdomesnius literatūrinius bandymus atsiunčia Lietuvoje negyvenantieji

Autorių agentūros „Baltos lankos“ vadovas Saulius Repečka neigė, jog Lietuvoje nėra talentingų jaunų rašytojų. Tačiau pašnekovas pripažino, kad nors kai kurie jį pasiekiantys darbai parašyti iš tikrųjų atsakingai ir kokybiškai, bet kad jie sudomintų kažką už Lietuvos ribų – tikimybė menka.

„Mus pasiekia tikrai labai talentingai parašytų kūrinių, net kartais nuostabu, kad galėjo susiformuoti tokie, sakyčiau, talentai. Bet jie nėra tokie jauni – 19-os, 20-ies, 21-erių. Skaitai ir stebiesi, kad tokio amžiaus žmonės ir taip puikiai įvaldę plunksną“, – pasakojo S. Repečka.

Anot autorių agentūros vadovo, minėti debiutantai – dažniausiai keliaujantys žmonės, kurie paprastai Lietuvoje negyvena.

„Jie nėra literatai, tiesą sakant, tai daugiausia yra keliaujantys žmonės, kurie paprastai Lietuvoje negyvena. Atsiunčia kūrinius išleisti, o patys keliauja per pasaulį, per Europą. Ne, tai ne kelionių knygos, žanrą sunku apibrėžti. Rašo ir apie meilę, ir laisvės problemas ir, tarkime, visai nesenai skaičiau įdomų kūrinį apie lesbiečių meilę. Labai profesionaliai, rimtai parašyta, nors atrodo kur ten dar nagrinėti tokias temas“, – pasakojo pašnekovas.

S. Repečka kaip pavyzdį pateikė suomiškų ir estiškų šaknų turinčią rašytoją Sofi Oksanen.

„Mūsų kaip autorių agentūros tikslas yra ir versti lietuvių darbus į užsienio kalbas, garsinti juos užsienyje. Estai turi visiškai neblogą patirtį – jaunos autorės Sofi Oksanen parašytą kūrinį, tokį kaip ir epą, verčia į visas kalbas ir ta knyga kuo puikiausiai eina.

Mūsų autoriai rašo apie tai, kas aktualu mums. Žinoma, kartais, kas išverčiama į lietuvių kalbą, visai neturi nieko bendro su mūsų kasdienėmis aktualijomis, bet… Išversti lietuvio parašytą knygą į kurią užsienio kalbą – ne problema. Aš abejoju, ar kuri nors iš jų sudomintų ar būtų populiari tarp užsieniečių. Iš to, ką turime, gal vienas kūrinys ir turėtų potencialo“, – svarstė autorių agentūros vadovas.

Buvo R. Gavelis, buvo J. Ivanauskaitė, o dabar kas?

Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius V. Sventickas   pažymi, jog net ir tokiu metu kaip dabar problema, skirtingai nei įprasta manyti, – ne knygą išleisti.

„Jeigu tai tikrai būtų talentingai parašytas dalykas, bet kuri leidykla, kuri nebijo domėtis nežinomu autoriumi, knygą išleistų. Bet kad tokių jausmų joks jaunas žmogus nesukelia.

Literatūros sensacija turėtų būti tikrai talentingai parašytas kūrinys, bet kaip dabar dažniausiai matome, leidėjai, kurie labiau linkę į komercinį veiklos pobūdį, bando reklaminėmis akcijomis tą sensacijos įspūdį sukurti.

Parašytų kas nors tikrai ryškų, įspūdingą , tarkime, prozos kūrinį apie netolimą sovietmetį arba šitą perversmų laiką – greičiausiai daug ką turėtų sudominti toks kūrinys, kaip savo laiku Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ar Jurgos Ivanauskaitės knyga“, – dėstė pašnekovas.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja S. Daugirdaitė pažymėjo, jog sensacija literatūrine prasme turėtų būti „kažkas, kas yra labai netikėta“.

„Dabar, kai poezijos tiražai jau skaičiuojami nebe tūkstančiais, o šimtais, kartais vos kokiu šimteliu, galbūt tai galėtų būti poezijos knyga – poeziją mes tebeturime labai gerą, tik mažai skaitomą ir mažai vertinamą.

Aš įsivaizduoju, tai galėtų būti ir dokumentika, kuri populiari ir labai skaitoma, bet, žinoma, dokumentikos sensacingumas kiltų ne iš jos literatūrinės vertės, o iš kažkokių faktų, kurie joje pateikiami“, – svarstė pašnekovė.

S. Daugirdaitė taip pat pastebėjo, jog viena iš priežasčių, kodėl nepasirodo išskirtinių kūrinių – sąlygų rašytojams nesudarymas.

„Visi, kurie mėgina gyventi ne iš rašymo, turi pakankamai veiklos šalia rašymo ir tikrai negali atsidėti geram kūriniui. Nesu tokių labai romantiškų nuostatų, bet suprantu, kad geram kūriniui reikia būtent atsidėti. Arba galima pasakyti pompastiškiau –geras kūrinys turi užvaldyti žmogų.Bet tai nėra paprasta.

Tie keli žmonės, kurie gyvena tik iš rašymo – jų grafikus irgi sudarinėja leidyba. Jie savo romanus turi pateikti iki numatyto termino, kad šie laiku išeitų. Negali būti amžinai nėščias rašydamas, kūrinį, nes nebus iš ko gyventi. Man atrodo, kad ši dilema visame pasaulyje yra“, – sakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja.