Literatūriniai H.Parlando pėdsakai Kaune

Kaune tarpukariu kūrusio skandinavų rašytojo Henrio Parlando atminimas bus įamžintas tuomet, kai Ramybės parke iškils stela su jo ir kitų amžinojo poilsio čia atgulusiųjų pavardėmis. Tuo įsitikinęs poetas, vertėjas Petras Palilionis.

Kūryba aktuali ir dabar

Švedų ir vokiečių kalbomis kūrusiam daugiakalbiui poetui, rašytojui atminti ant A.Žmuidzinavičiaus memorialinio muziejaus pastato V.Putvinskio gatvėje atidengta atminimo lenta. Šiame name tarpukariu veikusiame Švedijos konsulate H.Parlandas dalį dienos dirbo sekretoriumi. Prieš keletą metų leidykla „Ryto varpas“ išleido H.Parlando eilėraščių ir atsiminimų apie jį knygą „Henris Parlandas. Pavasaris Kaune“. Knygą sudarė ir eilėraščius išvertė P.Palilionis.

„H.Parlandas Kaune praleido paskutiniuosius pusantrų gyvenimo metų. Dabar galime tik spėlioti, kokios lietuviško gyvenimo paralelės būtų atsiradusios jo kūryboje, jei jam būtų lemta gyventi ilgiau“, - svarstė knygos sudarytojas. H.Parlandas mirė Kaune sulaukęs vos 22 metų, jaunąjį poetą pakirto vaikiška liga - skarlatina.

„Parlandas 1930 m. rašo formos ir minties išraiškų eilėraščius, visiškai panašius, kaip dabar, po pusseptinto dešimtmečio, vėl rašo ne vienas dabarties lietuvių poetas, jaunuolis ir vyresnis, lygiai kaip vėl dabar rašoma ir Vakaruose“, - taip apie H.Parlando kūrybos novatoriškumą straipsnyje „Ir mes pažinome ir mylėjome Henrį Parlandą“ rašė išeivijos literatūros kritikas, žurnalistas Bronys Raila.

 „H.Parlando pavardę užtinkame visose naujųjų laikų Suomijos ir Švedijos literatūrų antologijose, su juo pagrįstai siejama šių Skandinavijos kraštų XX a. pirmosios pusės meninio žodžio kaita, ryžtingas posūkis į naują, komplikuotesnę pasaulėjautą ir autentiškesnę, modernesnę pasaulėraišką“, - įsitikinęs P.Palilionis. H.Parlandą jis atrado prieš penkiolika metų, svečiuodamasis Švedijoje. „Iki to laiko mes, besidomintieji literatūros istorija, žinojome, kad toks žmogus yra. Apie jį savo atsiminimuose buvo rašęs Antanas Venclova, spausdintas vienas kitas eilėraščio vertimas. Tačiau tai buvo kažkokia mįslinga figūra“, - prisiminė buvęs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. - „Viešint Švedijoje, profesorius Juozas Lingis man pradėjo pasakoti apie H.Parlandą, parodė jo kūrybos vertimų, suintrigavo. Sako man: pasidomėk, tai yra suomių ir švedų aukštai vertinamas rašytojas.“

H.Parlando takais Kaune

Grįžęs į Kauną, P.Palilionis ėmėsi rinkti medžiagą apie Suomijos švedo pėdsakus Laikinojoje sostinėje. Kauniečiui poetui tuomet susidarė įspūdis, kad apie tarpukariu čia kūrusį užsienietį niekas nieko nežino. Sužinojęs, kad H.Parlandas mirė Kaune, P.Palilionis ėmėsi ieškoti jo kapo. „H.Parlando būta liuterono - buvo žinoma, kad jis palaidotas liuteroniškoje Kauno senųjų kapinių dalyje. Tačiau šių kapinių teritorijoje dabar plyti Ramybės parkas. Nemažai katalikų kapų buvo iškelti į Petrašiūnų kapines, o daugelis čia palaidotų liuteronų, stačiatikių palaikų liko čia, tačiau iš jų kapų  dabar nelikę nei žymės“, - apgailestavo rašytojas.

Po 1956 m. ir vėliau čia vykdavusių prieš sovietinį režimą nukreiptų akcijų, kapines buvo nuspręsta perkelti - čia palaidotųjų palaikus artimieji galėjo perkelti į Petrašiūnų arba Seniavos kapines. Likę kapai tais pačiais metais buvo išlyginti buldozeriais - čia buvo įkurtas poilsio parkas, vėliau iškilo „Keturių komunarų“ skulptūra. „Kapo aš neradau. Esu įsitikinęs, kad čia palaidotųjų atminimas turėtų būti įamžintas stela su iškaltomis čia besiilsinčiųjų pavardėmis. Stela tikrai rastų vietos Ramybės parke“, - tikino P.Palilionis, su pasiūlymu statyti stelą kreipęsis į Kauno miesto savivaldybę.

Neradęs kapo, ėmiau ieškoti H.Parlando nuomoto kambario Žaliakalnyje. „Remiantis poeto, prozininko Antano Venclovos prisiminimais, tas namas buvo kažkur Prūsų gatvėje, tačiau, mano duomenimis, to namo neišliko. Tuomet ėmiau ieškoti jo kūrybos. Man jo eilėraščiai pasirodė labai įdomūs, modernūs - tarsi lyrinės novelės“, - prisiminė P.Palilionis.

Surinkęs tekstus švedų, vokiečių kalbomis, jis ėmė ieškoti vertėjo. „Kelios studentės atliko techninį vertimą, nes švedų kalbos aš nemoku, o aš suliteratūrinau tekstą. Šiuos eilėraščius aš vadinu H.Parlando eilių atitikmenimis. Nes eilėraščių išversti neįmanoma“, - tikino kaunietis menininkas.

Rinkdamas medžiagą knygai, P.Palilionis sužinojo ir įdomių H.Parlando biografijos detalių. Jaunąjį poetą buvo įsimylėjusi kaunietė rusų emigranto duktė, tuometinė Vytauto Didžiojo universiteto studentė, būsima baleto kritikė Vera Sotnikovaitė. „Nežinau, ar Parlandas buvo ją kiek įsimylėjęs, nes niekad nė žodžiu nebuvo apie tai užsiminęs. Bet mes, kolegos humanitarai, žinojom, kad Vera jį tiesiog dievino, mylėjo stipriausiai, „šekspyriškai“, ir tų savo jausmų per daug neslėpė“, - savo straipsnyje rašė B.Raila. Tačiau, anot kritiko, po H.Parlando mirties V.Sotnikovaitė ilgai negedėjo - po poros metų ištekėjo už kito Henriko, lietuvių poeto Henriko Radausko.

Gyveno bohemiškai

1929 m. išleidęs moderniosios poezijos rinkinį „Idealo išpardavimas“, H.Parlandas išgarsėjo ir pasinėrė į bohemišką gyvenimą. Į Kauną, jo dėdės filosofo Wilhelmo Sesemanno (lietuviškoje tradicijoje - Vosyliaus  Sezemano) globon pradedantį rašytoją atsiuntė tėvai, susirūpinę pernelyg bohemišku sūnaus gyvenimu. „H.Parlando jaunystės laikais Suomijoje galiojo sausas įstatymas. Parlandų šeima gyveno pasienyje - ten lengvai buvo galima gauti kontrabandinių svaigiųjų gėrimų. Su kontrabanda susijusių asmenų tinklas svaigalus siūlydavo jaunuoliams - net gimnazistams, taip traukdami juos į alkoholizmo liūną“, - pasakojo V.Sezemano sūnus vilnietis Georgijus Sezemanas. Jis apgailestavo, kad tėvas apie Lietuvoje gyvenusį artimą giminaitį mažai tepasakojęs.

Kaune praleisti pusantrų gyvenimo metų laikomi kūrybingiausiu H.Parlando laikotarpiu: čia jis sukūrė dešimtis esė, novelių, eilėraščių, nebaigtą romaną  „Sudužęs“. Tačiau Kaunas nuo bohemiškų kompaniją H.Parlando neapsaugojo. „Čia jis susirado lietuvių poetų kompaniją ir ėmė gerti su jais. Viename laiške jis rašė, kad lietuviai - ne mažesni girtuokliai nei suomiai“, - prisiminė P.Palilionis. A.Venclova savo prisiminimuose rašė H.Parlandą buvus ramų vaikiną, „kuris tylumo ir mandagumo neprarasdavo netgi būdamas girtas.“

„Kaune H.Parlandas jautėsi truputį vienišas. Jis rašė: „Kur tik nueičiau, visur esu užsienietis.“ Mes, diplomatai, dažnai jaučiamės taip pat“, - poeto ir diplomatų savijautos panašumų rado Švedijos ambasadorė Ulrika Eva Maria Cronenberg-Mossberg.

Hermanas Parlandas, H.Parlando brolis:

Jis buvo aštuoneriais metais vyresnis už mane. Mano prisiminimai apie Henrį yra visiškai vaikiški. Henris mane labai globojo, užstodavo prieš kitus brolius. Tiesa, kol neįstojo į gimnaziją, jis visai nesidomėjo literatūra - jį traukė technika, chemija, fizika. Domėjosi visokiais elektros prietaisais. Tačiau po gimnazijos jis įstojo studijuoti teisės. Vis dėlto greitai suprato, kad jam artimesnė literatūra.

Vienintelė aistra, lydėjusi jį nuo vaikystės iki trumpo gyvenimo pabaigos buvo fotografija.

Iš H.Parlando biografijos:

H.Parlandas (1908-1930) gimė Vyborge, vokiško ir angliško kraujo turinčioje kosmopolitiškoje šeimoje. Vėliau su šeima gyveno Kijeve, Sankt Peterburge.

1927 m. įstojo į Helsinkio universitetą studijuoti teisės.

1929 m. išleido pirmąjį moderniosios poezijos rinkinį „Idealo išpardavimas.“ Vadintas kylančia modernizmo žvaigžde, į suomių literatūrą atnešusia formalizmą ir semiotikos pagrindus.

Rašė straipsnius apie skandinavų literatūrą, džiazą, kino meną, rusų ir amerikiečių filmus. Atvažiavęs į Kauną, buvo nusivylęs, kad šis miestas yra kino industrijos periferijoje - tikino, kad palyginti su Kaunu, Helsinkis buvo kino industrijos Niujorkas.

Gyvendamas Kaune, parašė nebaigtą romaną „Sudužo“. Šiuo metu romanas verčiamas į lietuvių kalbą, leidykla "Apostrofa" jį planuoja išleisti pirmąjį kitų metų pusmetį.

Mirė 1930 m. Kaune. Kapas nežinomas.