Lietuvos teatro padangėjė – šokio judesiai ir istoriniai motyvai

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Kauno šokio teatro „Aura“ ir jau dešimtą rudenį debiutantais stebinanti Menų spaustuvė teatro gerbėjams siūlo pluoštą speaktaklių.

Eglė žalčių karalienė

Sezoną sielai treniruoti paskyręs LNDT kaip liaudies medicinos priemonę pasirinko ne vieną pasaką: „Raudonkepurė“ (rež. Paulius Tamolė) ir „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis) bus skirti vaikams, o štai „Eglė žalčių karalienė“ – suaugusiesiems. Bendradarbiaujant su Oskaro Koršunovo teatru (OKT)/ Vilniaus miesto teatru pristatytas naujausias O. Koršunovo spektaklis sukurtas kartu su pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jo vadovaujamame kurse studijas baigusiais jaunaisiais aktoriais.

Atsispyrus nuo tikrų įvykių ir antikine drama paremtos Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“, reaguodama į lietuviškų naujienų portalų komentarus ir ieškodama nepakantumo kitam ištakų tautos atmintyje, gausi kūrybinė komanda įspūdingai instaliavo buvusios Raudonojo Kryžiaus ligoninės (RKL) Vilniuje Naujagimių skyrių, paversdami jį karų ir nuo jų bėgančiųjų įspūdžių atsiminimų ir asociacijų labirintu.

Įeinant į spektaklio erdvę, pasitinka tiesioginių nuorodų rinkinys: raitoji ir riaušių policija, tarnybiniai šunys (taip, deja, norom nenorom vis dar imi dairytis kokio Komskio), užrašas „Arbeit macht frei“ ir ilgas stovėjimas eilėje. Trys pastato aukštai pilni įvairių pabėgėlių krizės, XX a. karų, autokratinių režimų ir įvairių religinių nuotrupų. Pabėgėliams – atėjūnams – skirtos erdvės užpildomos irklais, vandeniu, gelbėjimo liemenėmis ir kitais tiesiogines asociacijas keliančiais atributais (tai primena ne tik žiniasklaidos kanalų nuolat transliuojamus vaizdus, bet ir prieštaringai vertinamas kinų menininko Ai Weiwei instaliacijas šia tema). Šalia jų atsiduria nuorodos į Antrąjį pasaulinį karą, nacizmo ir komunizmo nusikaltimus ir karo veiksmus Ukrainoje. Papildomai to nekomentuojant, visi karai ir nuo jų nukentėjusieji čia sulyginami. Aušvicą primenančios batų ir drabužių krūvos, samanose įsitaisiusi paslaptinga nuoga moteris (žaltys?), ne mažiau nuogas plaunamas moters lavonas, tolerancija nepasižyminčios pankroko grupės koncertas, striptizo šokėja, šampane paskendus nuotaka, nuogi vaikinai, žaidžiantys „Tvisterį“, tikėjimo žodžio giesmės…Vis vaizdai, kambarys po kambario besikeičiantys vaizdai. Kol tarp daugybės beveidžių personažų ima ryškėti tautiniu kostiumu pasidabinusios šiuolaikinės nacionalistės Eglės ir beisbolo lazdas įsikibusių jos brolių veidai.

Efektingas apleisto pastato apgyvendinimas, vaizdų ir daiktų gausa, pasakojimo daugiasluoksniškumas ir logiškas, bet kartu netikėtas sprendimas apie šiuolaikines socio- ir geopolitines problemas kalbėti neperžengiant liaudies pasakos ribų – įspūdingas ir intriguojantis. Tačiau šiam darbui trūksta apsisprendimo ir konkrečios krypties formuojamos minties atžvilgiu. „Eglės žalčių karalienės“ forma, jei kalbėsime neribojami valstybių sienų, nėra nauja. Tokius ar panašius sprendimus renkasi ne vienos šalies kūrėjai, ir jie skyla į dvi grupes: spektaklius-ekskursijas, kuriuose veiksmas keliauja kartu su žiūrovais, ir teatrines instaliacijas, kuriose veiksmas vyksta nuolat, atskirose erdvėse vis kartojant ar vystant tą patį segmentą (pavyzdžiui, ne kartą Lietuvoje viešėjusios trupės „Rimini Protokoll“ spektaklis-instaliacija „Soko Sao Paulo“, kuriame pristatomas Vokietijos ir Brazilijos policininkų darbas ir praktikos). Pirmuoju atveju žiūrovams pateikiamas daugiau ar mažiau nuoseklus pasakojimas pagal autorių pasirinktą logiką, o antruoju – kiekvienas žiūrovas pasakojimą ir patį spektaklį konstruojasi pats. „Eglėje žalčių karalienėje“ pateikiamas šių dviejų variantų bendras vardiklis – gluminantis. Ekskursiją po instaliaciją baigiantis vestuvių / virsmo ritualas į visumą elementų iki galo nesujungia, bet kartu nebeleidžia ir žiūrovams improvizuoti, konstruojantis savo pasakojimo išvadą. Ši konceptualaus apsisprendimo ir atidos individualiems žiūrovų sprendimams stoka (būdinga visam kūriniui) kuria netolygumo, nekoordinuotumo ir lengvo chaoso įspūdį. Tad noromis nenoromis kaip tam po truputį vidun slenkančią publiką pasitinkančiam, butaforiniame kryžiuje įkalintam pabėgėliui norisi sušukti: „Koks Dievas čia gyvena ir už visa tai atsako?“

Rekomenduojama dar neturintiems tvirtos nuomonės apie tai, kaip reikėtų spręsti pabėgėlių problemą ir nebijantiems dalyvauti kūrybiniame procese.

Nerekomenduojama kankinamiems agorafobijos ir nemėgstantiems tiesiogiai įsitraukti (ar būti įtrauktais) į teatrinį veiksmą

Rodomas: Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (Ašmenos g. 8, Vilniuje), repertuarą galima rasti: www.teatras.lt arba www.okt.lt



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių