Lietuviškame dizaine pristatoma daiktų ir žmonių istorija

Nors žodis dizainas asocijuojasi su šiuolaikiškumu, šiemet 100-mečio proga Vilniaus muziejuose pristatomos net trys Lietuvos dizaino istorijai skirtos parodos: nuo metų pradžios iki gruodžio Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikia paroda „Taikomoji dailė ir dizainas. 1918–2018“, o liepą Nacionalinėje dailės galerijoje vienu metu bus atidarytos net dvi istorinės parodos: „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ ir vieno paviljono paroda „Lietuva. Londonas. 1968. Lietuviško dizaino odisėja“. Internete mėginant rasti daugiau duomenų apie tai, kas yra tas lietuviškas dizainas ir kada jis prasidėjo, tarp negausių nuorodų pasirodo Dizaino fondas.

Kas tas Dizaino fondas?

Beveik prieš porą metų, prieš pat žiemos šventes, Dizaino fondas prisistatė miniatiūrine paroda-momentine parduotuve „Dizaino fondas: sukurta Lietuvoje 7 dešimtmetyje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau šios iniciatyvos veikla toli gražu ne komercinė, o orientuota į Lietuvos dizaino istoriją ir jos aktualizavimą. Kaip teigia viena iš Dizaino fondo steigėjų ir jo vadovė dr. Karolina Jakaitė, tai iniciatyva, kuria siekiama dokumentuoti, dokumentavus analizuoti, o jau išanalizavus aktualizuoti Lietuvos dizaino istoriją: asmenybes, artefaktus, įvykius, svarbiausius ženklus. „Pavadinime naudojame žodį „fondas“ todėl, kad dauguma archyvinių fondų neišlikę. XX a. antros pusės dizaino institucijų archyvai yra dingę, neišliko metodiniuose kabinetuose saugoti lietuvių dizainerių sukurti projektai, bibliotekų fonduose nurašyta didelė dalis sovietinio laikotarpio dizaino srities leidinių ir dokumentų. Todėl mūsų pagrindinė misija – sukaupti fondą iš pasakojimų“, – teigia dizaino tyrėja. Ji sako, kad dizaino istorijos tyrimus įkvepia ir patriotinis motyvas: norisi papasakoti apie tai, kas buvo, ką turime, kiek yra įdomių dalykų, kad visa tai lietuviška, o ne estiška, vokiška, angliška.

Paklausta, kokia ta lietuviškoji dizaino istorija K.Jakaitė teigia, kad neaprašyta, netyrinėta, trūkinėjanti. „Neturime mokslinio instituto ambicijų ir neketiname išnagrinėti visos Lietuvos dizaino istorijos, bet siekiame prie to prisidėti“, – pasakoja Dizaino fondo vadovė.

Vienas Dizaino fondo tikslų – (su- / at-) kurti Lietuvos dizaino istorijos fondą, sudarytą ne tiek iš materialių objektų, kiek iš istorijų ir pasakojimų, dokumentuojant liudininkų prisiminimus bei privačiose kolekcijose išsaugotus artefaktus. O dabartinė veikla dalijasi į dvi netiesiogiai, bet glaudžiai susijusias sritis: vaizdo interviu su septintojo aštuntojo dešimtmečių Lietuvos dizaino pasaulio asmenybėmis ir konkrečių dizaino objektų (su- / at-) kūrimą.

Aktualizuoti objektai

Per projektą „Sukurta Lietuvoje 7 dešimtmetyje“ kartu su partneriais buvo atkurti ir restauruoti Lygijos Marijos Stapulionienės 1959–1960 m. sukurtas šezlongas, Vytauto Čekanausko ir Eduardo Jurgelionio 1959–1966 m. Kompozitorių namų šviestuvas ir baldai. Be to, siūlyta įsigyti riboto tiražo kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno (1916–2001) kaklaraiščio repliką, pagal ją sukurtą peteliškę („Indigo textile“, „April look“) ar dailininkės Birutės Žilytės ryškiaspalvių geometrinių raštų iliustracijų, kuriomis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ji iliustravo latvių literatūros klasiko Janio Rainio poezijos knygą vaikams „Aukso sietelis“(1967), sukurtų skarelių („Indigo textile“). Bene „trumpiausiai grojantis“, bet daugeliui vyresnio amžiaus žmonių vaikystę itin priminęs objektas buvo bendradarbiaujant su maisto dizaino studijos „Less table“ dizainerėmis sukurti ir pagaminti vienetiniai rankų darbo „Vaikiško marmelado“ rinkiniai, kurių pakuotės dizainą įkvėpė Raisos Šmuriginaitės septintajame dešimtmetyje sukurtas ir asmeniniame archyve išsaugotas eskizinis projektas.

Taigi naujai atgimstantys ir šiuolaikiniame gyvenime savo vietą atrandantys objektai susiejo istoriją bei dabartį. Šių metų Knygų mugėje buvo galima įsigyti bendradarbiaujant su Lietuvos dizaino forumu išleistus 2018 m. kalendorius „Sukurta Lietuvoje 8 dešimtmetyje“ (dizaineris Tomas Mozūra), kuriuose pristatomos nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir asmeninių dizainerių kolekcijų. O liepą Lietuvos publikai planuojama pristatyti kartu su dizaino studija „Маrch“ sukurtą atšvaitinį rūtos ženkliuką su Vaidilutės Grušeckaitės 1968 m. sukurtu logotipu, sujungiantį prieš 50 metų Londone pristatyto Lietuvos paviljono istoriją ir Lietuvos kultūros, literatūros bei dizaino pristatymą 2018 m. Londone.

Gyvoji istorija

Visi šie objektai siejasi su, arba pasakoja apie, kaip jau minėta, mažai ištyrinėtą Lietuvos dizaino istoriją. Todėl, kaip teigia K.Jakaitė, naujus atradimus atvėrė kone visi Dizaino fondo komandos filmuoti interviu. „Dizaino fondo“ puslapyje (dizainofondas.lt) šiuo metu publikuojama dvylika trumpų vaizdo įrašų, kuriuose kalbinami į aštuntąją dešimtį įkopę ar ją perkopę lietuvių dizaineriai ir architektai. Galima peržiūrėti atsiminimus apie dizaino specialybės pradininką profesorių Feliksą Daukantą, „Eksperimentinio konstravimo biurą“, Lietuvos paviljonui Sovietų Sąjungos pramonės ir prekybos parodoje Londone 1968 m. skirtus siužetus.

Nors, pasak K.Jakaitės, daugelio kalbančiųjų nerastumėte „Google“ paieškoje, kažkada visi jie buvo realizavęsi ir nesigailėjo pasirinkę tuo metu dar gana neįprastą specialybę. Žinoma, tarp pasisakančiųjų yra ir daugeliui kartų žinomos pavardės, tokios kaip architektas Algimantas Nasvytis, dizaineris Tadas Baginskas, juvelyras Kazimieras Simanonis.

„Kol kas kalbinome tik porą moterų, ir jos teigia, kad ir anuomet dizaino srityje jautėsi savo vietoje, nors ši profesija laikyta konstruktoriška, inžinieriška. Tai mane maloniai nustebino. Šios profesijos moterų buvo ir daugiau, tačiau jos nesutinka filmuotis. Dažniausiai teigia, kad bijo kamerų ir nenori daug dėmesio. Be to, daugelis atsisakančiųjų filmuotis teigia, kad jau praėjo jų laikas, kad dabar reikėtų kalbinti jaunuosius ir juos aktualizuoti. Jie iš esmės yra teisūs, nes jiems jaunystėje dėmesio netrūko, apie juos rašė, jie rengė parodas, buvo apdovanojami. Daugelis jų nesijaučia nepripažinti. Kita vertus, norisi kartų bendravimo, kurti sąsajas su Lietuvos dizaino tradicija“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Tiesa, pats terminas „dizainas“ pradėtas taikyti gana vėlai. Tarpukariu kūrė taikomieji dailininkai, o vėliau sovietmečiu terminas „dizainas“ nebuvo priimtinas, nes kilęs iš anglų kalbos. Todėl buvo keičiamas daug sudėtingesniais, sudurtiniais terminais, tokiais kaip „techninė estetika“, „meninis konstravimas“. Taigi, 1961 m. Felikso Daukanto įkurta Dizaino katedra Vilniaus dailės akademijoje vadinosi ne dizaino, o Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra. Tad ir anuomečiai kūrėjai oficialiai nesivadino dizaineriais. „Tuo metu terminai „dizainas“ ir „dizaineris“ buvo žinomi, bet oficialiai jie buvo vadinami dailininkais-konstruktoriais arba tiesiog konstruktoriais, tačiau nepaisant to, visi, galima sakyti, dirbo pagal specialybę“, – teigia K.Jakaitė.

Jos žodžius viename iš interviu patvirtina Brigita Adamonienė: „Pas mus tokio žodžio „dizainas“ nebuvo. Ir architekte nesivadinau. Aš buvau tiesiog konstruktorė, pas mus nebuvo niekur, projektuose, nefigūravo „architektas“. O dizaineris atsirado gerokai vėliau.“ O štai Konstantinas Jakovlevas Mateckis teigia vadinęsis techninės estetikos specialistu, nors pažymi, kad Lietuvoje, visad buvusioje arčiau Vakarų, terminas „|dizainas“ pradėtas vartoti gana anksti, nors oficialiai išliko ir „meninis konstravimas“.

Viename iš interviu pirmosios Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros laidos absolventas Kęstutis Ramonas teigia, kad kėdė yra ne tik dizaino kūrinys: „Kėdė yra dizainas, ir jame ne tik dizainas yra, bet ir socialiniai santykiai, kiti socialiniai dalykai, kurie nusako santvarkas, taip pat žmonių santykius, sluoksnius tam tikrus ir taip toliau.“ Jo mintį savo pasisakyme pratęsia ir garsusis architektas Algimantas Nasvytis: „Gali būti, ir taip būna, kad kėdę suprojektuoti sudėtingiau nei namą.“ O štai dizaineris Algimantas Bielskis teigia, kad tai, ką vadiname daiktais, – iš tiesų yra procesų, ar, tiksliau, projektuojamų procesų sistema. Tiesa, šio kūrėjo interviu nuskamba ir labai skausminga frazė: „Neturiu jokių nuorašų, neišsaugojau, savo darbų jokių neturiu.“ Ji atsikartoja ir dalies kitų ano meto dizainerių pasakojimuose, kuriuose vis paminima, kad fondų neliko. O tai sugrąžina prie Dizaino fondo kūrėjų motyvacijos sukurti „gyvą“, jei ne brėžinių, tai pasakojimų ir atsiminimų gausų Lietuvos dizaino paveldo fondą, pasitelkus šiuolaikines technologijas, leidžiantį gyvas sąsajas tarp šiandien įsigyjamų madingų daiktų ir iki jų sukūrimo atvedusios tradicijos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių