Lietuviška pogrindžio muzikos scena – koncertai už alų ir grašius

Smalsūs praeivių žvilgsniai, žiniasklaidos dėmesys, pinigai ir nuolatiniai vakarėliai – tokį muzikos žvaigždžių gyvenimą įsivaizduoja daugelis. Stebėdami populiariosios muzikos atlikėjų kasdienybę, dažnai užmirštame apie lietuviškojo pogrindžio grupes. Šios grupės atliekamos muzikos kokybe nenusileidžia pasaulinio lygio atlikėjams, tad kodėl apie jas žinome taip nedaug? Apie muzikinio pogrindžio realybę portalui papasakoti sutiko daugiau kaip du metus gyvuojančios indie roko grupės „Kazam!" gitaristas Lukas Aranauskas ir alternatyvaus roko/post-grandžo koletyvo „Re-Act“ lyderis Žygintas Abromaitis.

Abu muzikos kolektyvai jau nuo 2010-ųjų metų aktyviai veikia sostinės pogrindinėje scenoje. Neturėdami muzikinio išsilavinimo, abiejų kolektyvų nariai veiklą pradėjo norėdami įrodyti savo meilę muzikai, tačiau tai nėra tikrasis jų gyvenimo tikslas. Muzikantai yra pasirinkę kitas specialybes, todėl muzika jiems - širdžiai mielas laisvalaikio praleidimo būdas. Tiesa, abiejų kolektyvų lyderiai labai džiaugiasi ir vis gausėjančiu klausytojų būriu.

Finansiškai nuostolinga

Jaunai grupei reikia aktyviai pristatinėti savo muziką, jei ši nori būti išgirsta. Bene pagrindinės vietos, kur jauni muzikantai turi galimybę pasirodyti viešai – barai, kavinės ir gyvos muzikos klubai. Čia jiems suteikiama scena, ant kurios šie atlieka savo koncertinę programą.

Tačiau pakalbėkime apie pinigus. Kokie honorarai mokami alternatyviąją muziką grojančioms grupėms? „Nuo grupės susikūrimo, turėjome daugiau nei penkiasdešimt pasirodymų. Už maždaug ketvirtį visų pasirodymų veiklos pradžioje negavome nė cento", - liūdnai šypteli L. Aranauskas.

Anot muzikantų, daugelio barų ar klubų savininkai naudojasi tuo, jog neseniai savo muzikinę veiklą pradėję jaunuoliai siekia bet kokia kaina surengti koncertą, todėl neretai už valandos ar kelių valandų trukmės pasirodymą baro savininkas pasiūlo vos keletą bokalų alaus.

„Galų gale juk koncertinės programos parengimas užtrunka daug laiko. Norint tinkamai ir kokybiškai pasirengti koncertui, reikia ištisas valandas repetuoti. Susumavus visas išlaidas ir darbą, už koncertą visai grupei atsiskaityti alumi ar vos keliais šimtais litų yra mažų mažiausiai nepagarbu, turint omeny, kad koncerto metu barų ir klubų savininkai skaičiuoja gerokai padidėjusį padidėjusią apyvartą dėl parduoto alkoholio", - tvirtina „Kazam!“ lyderis.

Jam antrina „Re-Act„ narys Ž. Abromaitis, kurio grupė ne kartą atsidūrė panašioje situacijoje: „Nors reklama ir didėjantis visuotinis pripažinimas grupei yra gyvybiškai svarbūs, kai kurie pamiršta, kad muzikos instrumentai nėra pigūs, repeticijoms pritaikytos patalpos nuoma nemažai atsieina, dainų įrašai – taip pat“, - pagrindines grupės išlaidas vardija pašnekovas.

Muzikanto nuomone, normalu, kad pirmieji koncertai nemokami – pačiai grupei reikia įgyti patirties. Tačiau jau žinoma ir patirties turinti muzikinė grupė barui per vieną vakarą apyvartą pakelia mažiausiai keliskart, o pastarojo savininkas už tai atsilygina vos keliais šimtais litų – tai jau nesąžininga.

„Galima elementariai paskaičiuoti. Įsivaizduokime, kad koncerto kaina – penki litai. Ateina šimtas žmonių – baras uždirba jau penkis šimtus litų vien už bilietus. Tada tas šimtas lankytojų išgeria bent po bokalą alaus. Ką ir kalbėti, kad dauguma išgeria ne po vieną, o po vidutiniškai tris ir dar leidžia pinigus užkandai. Baras muzikantų dėka per vakarą uždirba daug tūkstančių litų, o štai pačioms grupėms atsiskaitoma vos keliais šimtais litų“, - atsidūsta muzikantas.

Kita vertus, alternatyvaus roko kolektyvas „Re-Act" muzikuoja tik norėdami įdomiai praleisti laisvalaikį. „Kodėl? Tai yra puikus hobis. Vieni sportuoja, kiti vaidina, o mes – grojame. Studijiniams įrašams susitaupėme iš koncertų, bet repeticijoms ir kitoms išlaidoms mokame iš savų kišenių. Todėl į šį užsiėmimą žiūrint vien iš finansinės pusės, ši būtų visiškai nenaudinga“, - pasakoja Ž. Abromaitis.

Koncertą surengti nesunku

Šiuo metu rokeriai „Kazam!" koncertuoja tik tada, kai yra kviečiami, todėl lyginant su grupės veiklos pradžia prieš keletą metų, koncertų sumažėjo. Jų lyderio teigimu, pernelyg dažni koncertai daugiau nei metus veikiančiai grupei tiesiog nenaudingi. Jei koncertai organizuojami bent keletą kartų per mėnesį, daugelis žmonių eis tik į kurį nors vieną. Koncertuojant rečiau, gerbėjai spėja pasiilgti grupės pasirodymų ir susirinkusių žmonių minia atrodo gerokai įspūdingiau.

Su barų savininkais susitarti nėra sunku – užtenka tik sutarti datą ir jei abi pusės susitaria dėl sąlygų – pasirodymas įvyksta.

Ž. Abromaitis pasakoja, kad jo grupei „Re-Act„ nebuvo kilę problemų organizuojant koncertus klube. „Mus dažnai pakviesdavo kartu groti draugų gupės. Tai padėjo susikurti įvaizdį ir kuomet nori suorganizuoti koncertą, pakanka parašyti kur ir su kuo esi grojęs“, - atskleidė pašnekovas.

Ateitis - miglota

Nors ateities su muzika tiek „Re-Act„, tiek „Kazam!“ ir nesieja, abiejų grupių lyderiai tikisi, kad kada nors ateityje ši situacija pasikeis. Dėl sunkių finansinių sąlygų daug perspektyvių ir kūrybingų muzikantų pasitraukia iš savo veiklos, todėl jeigu kada nors situacija pagerėtų – tai reikštų ir muzikos atsigavimą.

„Neseniai AGATA (Lietuvos gretutinių teisių gynimo asociacija – aut. past.) pradėjo socialinę reklamą, kurioje pašiepiamas minėtasis požiūris, jog muzikantas turi groti už dyką. Socialiniuose tinkluose ir interneto forumuose tarp muzikantų užvirė karštos diskusijos šia tema. Galbūt atėjo permainų metas?", - svarsto L. Aranauskas.

Komentaras

Projekto „X faktorius“ teisėjas, žinomas atlikėjas ir žurnalistas Marijonas Mikutavičius:

„Tai yra elementari rinka – jeigu prirenki daug žmonių, tai turi teisę reikalauti didesnio honoraro. Jeigu savininkams neapsimoka mokėti – tuomet grok, kad parodytum save. Tai buvo visais laikais – grupės iš pat pradžių grodavo už dyką vien tam, kad būtų išgirstos, o jei niekas į pasirodymus nesirenka, tuomet reikia gerai pagalvoti, ar tikrai verta tęsti šią veiklą.

Norint iš pogrindžio „įsiveržti" į didžiąją sceną, reikia atkaklumo, žvėriško užsispyrimo, tikėjimo savimi ir, be abejo, sėkmės. Reikia pagaliau įsisavinti, kad pradžia yra nelengva. Pasaulyje yra labai daug pavyzdžių kai grupė groja dešimtmečius, kol galų gale sulaukia savo šlovės. Man kyla toks įspūdis, kad mūsiškiai nori viską labai greitai pasiekti, o jei nepasiekia, greitai apsigalvoja – būgnininkas tampa bankininku, gitaristas nusprendžia pradėti savo verslą, dar kitas pradeda kokius nors mokslus. Daugeliui tiesiog trūksta nuoširdaus tikėjimo savimi.“