Lietuvai Venecijoje atstovausiantis D.Mikšys – apie prailginto gyvenimo pojūtį

Lietuvai Venecijos bienalėje atstovausiančio menininko Dariaus Mikšio darbai orientuoti į konkrečius kontekstus. Jis dirba su aplinka ir sąlygomis būtent ten, kur projektas ir vyksta.

Nemaža dalis jo darbų vykdomi ne Lietuvoje, o visame pasaulyje – nuo Puerto Riko iki Sidnėjaus.

Darius yra skaitęs atidėliotą paskaitą apie atidėliojimą, per e-bay bandė parduoti tuščią kvepalų buteliuką, organizuoja menininkų tėvų susitikimus, siūlo kurti “Abba” muziejų lėktuve, įkūrė Abdul Azizo atostogų kriketo klubą ir t.t.

Su Dariumi Mikšiu pirmą kartą pasikalbėjau, kai paspaudęs jo plaštaką pamelavau apie savo kūno temperatūrą. Išeidamas pro „Cafe de Paris“ duris, atspindyje mačiau, kad jis žiūrėjo į mano sukaitusio delno pėdsaką. „Tokiame karštyje visų delnai turėjo būti prakaituoti!“ Bet taip įsigijau jo ranką. Galbūt ji nėra jo (ranka). Šį pavasarį lyginome jaučiančią ir neegztuojančią pianisto Paulo Wittgensteino rankas, – juk visai tikėtina, kad nuostabiame pojūčių labirinte įsivėlė nedidelė klaida. Žemiau teikiamas „pokalbis“ padarytas susirašinėjant.

Auridas Gajauskas: Kai įkūrei Abdul Azizo atostogų kriketo klubą, kūrinys difuziškai išsiplėtė į žmonių veiklas žavingai nutrindamas meno kūrinio ir verslo projekto skirtumą. Šį pavasarį Visbyje lavinaisi groti akordeonu. Ar pakanka muzikinės atminties?

Darius Mikšys: Nepakanka. Bet kaip tik del to ir emiausi muzikuoti. Supratau, kad pasiekiau tam tikra riba, uz kurios muzikos vartojimo praktika turi keistis.

A.: Apie kokią vartojimo ribą kalbi?

D.: Riba, kuria brezia mano kompetencija?

A.: Ribą ar riba? kuria ar kurią? Džiaugčiausi gramatika, nes nesuprantu ką parašei.

D.: Įjungiu lietuviškas raides, nors senokai jų nebenaudoju rašydamas SMS ar elektroninius laiškus. Turėjau omenyje “ribą, kurią brėžia mano kompetencija”. Ribą, už kurios susistemintos patirtys kartais virsta įdomiu chaosu. Tačiau nesiūlyčiau įsivaizduoti tokių ribų topografijos. Jos paprasčiausiai nėra.

A.: Vietoje topografijos, norisi galvoti apie fraktalus – skirtingų pasaulių dalių komunikacijas ir naujas priklausomybes. Jei tokia jungtis būtų akordeonas, juo grojant galima būtų repetuoti – judinti visus tuos elementus, dėl kurių jis atsirado. Panašiai Eco įsivaizdavo trimitą, kurio melodija į vieną daiktą sujungia jausmus, debesis ir visą gamtą…


D.: Prisiminiau tekstą, kuriame teigiama, kad kvantinė mechanika taps suvokiama tik tuo atveju, jeigu ji taps kasdienio gyvenimo dalimi. Muzikos instrumentai įdomūs savo metafiziškumu. Visi jie suprojektuoti generuoti garsą, bet tuo pačiu veikia ir kaip estetiniai objektai, bandydami okupuoti gretimais esančią visatą. Žiūrėdamas į juos gali pajausti tą agresyvią jų prigimtį. Dažai, lakas, metalinės detalės, audinys, akivaizdžiai priversti daryti tai, ką aš turiu išgirsti.

A.: Panašiai akordeonas turėjo keisti tavo kasdienybę Visbyje… Supažindink su savo instrumentu, koks žmogus buvo tavo mokytojas?

D.: Mokymasis nebuvo malonus ar užburiantis. Tačiau Švedijoje aš kone pirmą kartą buvau ilgesnį laiko tarpą, todėl buvo labai įdomu. Mano mokytojas Patrikas Silvereke’as gyveno prie vienintelės veikiančios protestantų bažnyčios Visbio centre, paskutiniame ketvirtajame aukšte, bute su terasa. Prieš dešimt metų jis lankėsi Lietuvoje. Abu sutikome, kad Vilnius ir Visbis, nepaisant geografinių skirtumų – nedaug kuo skiriasi. Patriko idėja buvo išmokyti mane groti iš klausos, o ne iš natų. Mano tikslas, kuri rašiau BAC kaip projektą, buvo patirti, kaip jaučiasi ir atrodo gyvenimo laiko pratęsimas.

Mediciniškai prailgintos gyvenimo trukmės būsenos pojūtis. Įsivaizdavau, kad tai pasiekčiau, turėčiau padaryti kažką, ko šiame gyvenime laisva valia niekada nedaryčiau. Akordeoną pasiskolinau iš kolegės Virginijos mamos, kuri gyvena Šiauliuose. Ji juo grodavo mokyklos akordeonų chore. Baltas “Weltmeister” dabar jau šiek tiek gelsvas, tačiau su juoda dumplių linija ir juodais bosais atrodo labai gražiai. Akordeono spalva atliko pusę mano darbo. Sunku būtų groti žaliu arba raudonu instrumentu. Mačiau, tokių būna.

A.: Tavo ir institucijos dialogo tikslas buvo sukurti institucines tavo “naujo gyvenimo” sąlygas, pagal kurias Visbis taptų “negimusio” ir “nemirusio” žmogaus inkubacine erdve, inkubaciniu pasauliu..?

D.: Panašaus tikslo aš neturėjau. Institucija, manau, taip pat. Pasinaudojau galimybe save pasitobulinti. O BAC, kaip politinės/kultūrinės institucijos veikla, manau, tuo efektyvesnė, kuo mažiau formali. BAC Visbyje organizuota fantastiškai, kažkuo primena ŠMC Vilniuje. Tikrai viena geriausių rezidencijų programų.

A.: Ir vis dėlto, koks yra mediciniškai prailginto gyvenimo pojūtis?

D.: Prailginto gyvenimo pojūtis pradžioje jaučiamas kaip sutrikdyta dienotvarkė. Vis dėlto plėtiniai greitai pasiduoda inercijai, entropija paima viršų. Biologinis GPS nejučiomis perskaičiuoja kursą. Esu pastebėjęs, kad užtenka vos trijų mėnesių naujoje vietoje pasijusti kaip namuose. O kartais tam užtenka kelių savaičių arba dienų. Tačiau kartais tam neužtenka ir metų metų. Boris Ondreička “radikalus subjektyvumas” tinka šimtamečių individų visuomenės įvardinimui. Žemiška Goa’uld’ų rasės versija.

A.: Pagal tokią versiją – Goa’uld’ai yra nežemiškos būtybės, kurioms duoti amžinybės eliksyrai (tarkime – eunuchai, kunigai, angelai). Šia prasme esi didesnis eksperimentatorius negu rasės atstovas… Paskutinis (?) tavo darbas, kurį pristatei Londone, FormContent projekte HaVE A LoOk! HAve a LOok!, vadinasi „Lemon energized vampires”… kokia jo motyvacija?


D.: Londone surengiau teksto performansą, kurį noriu įtvirtinti kaip žanrą. Šiemet tai jau mano antrasis toks darbas, o pirmasis buvo Paryžiuje. Teksto performansai yra visada site specific ir niekada nesikartoja. FormContent galerija užima specifinę nišą Londono meno scenoje ir tinka eksperimentams. Teksto performansas ir yra eksperimentas, kuris man patinka. Viskas vyksta maždaug taip: aš parašau tekstą, kurį perskaitau klausytojams. Tačiau kartais teksto nerašau, bet pasižymiu kelias nuorodas ir kalbu gyvai. Londone bandžiau pasakyti tai, apie ką mąsčiau pastaruoju metu: mimikriją, social networking.

A.: Apie kokias mimikrijos formas kalbėjai? Kaip mimikrija veikia socialiniame tinkle?

D.: Apie nesavavališką, nesąmoningą tapimą kažkuo, kartais net prieš savo valią. Tapimą kažkuo, veikiant abipusiam ryšiui, kada reakcijos vyksta kone automatiškai, o procesas niekaip neindikuojamas. Vampyrus naudojau kaip iliustraciją. Paėmiau hipotetinius “energetinius” vampyrus ir išvedžiau paralelę tarp jų ir jų kraujasiurbių kolegų teigdamas, kad energetiniai vampyrai galbūt gali paversti kitus individus vampyrais lygiai taip pat, kaip ir jų kolegos kartais tai daro. Kadangi energetinių vampyrų tinklo greitis yra žymiai didesnis už kraujasiurbių tinklo greitį, lengvai galime įsivaizduoti, kokiu greičiu energetinis vampyrizmas esant tam tikromis sąlygomis paplistų visuomenėje. Čia įdedu vieną teksto pastraipą, neverstą:

(…)

Dion Fortune 1930 in her book PSYCHIC SELF-DEFENSE mentioned the fact, that energy vampires can hound only sensitive persons. In her book she listed nations which, being material and practical, are resistant to the psychic attack. Sensitivity of any kind is the condition for becoming the victim of the psychic attack. There is an obvious flip of the formula: loving blood vampire – the victim. Victims of psychic vampires are in love or affection in to his attacker, rather than the attacker himself is in love with his victim.

(…)

A.: Pagal tokią formulę vampyras “tėvas” yra neidentifikuojamas, nes kaip meilės subjektas jis yra savo aukos auka. Bet koks mėginimas parodyti “tikrąjį” vampyro veidą atsiremia į kažkieno meilės (aistros) patirtį. “Kraugerys/ė”, vietoje savo aukos, gauna patį šaltinį, o kartu ir tinklą..?

D.: Tiksliai pastebėjai, kad egzistuoja atgalinio ryšio galimybė. Subjekto požiūriu, procesas vykstantis su juo pačiu yra beveik nekontroliuojamas, todėl indentifikuodamas save, subjektas nustato savo būsenų ribas. Žūrint iš šalies, subjektas egzistuoja kaip atvira kvantinė sistema.

(…)

“An unintended and unexpected conversion, wile targeted victim starts to mimic vampire behavior in order to defend itself. Intuitive behavior mimicking to mimic attacker can become permanent state of being converted (by itself) into the psychic vampire.

Becoming an energy vampire as a defense strategy. Let’s suppose what would happen, if all people would turn themselves into energy vampires? Nothing, perhaps. Being unable to vampire each other they would probably thrive on lemons in their cocktails, being saved from being haunted. While it is just preposition, taking it seriously could explain, why are we using such an amounts of alcohol.”

A.: Subjektas – kvantinė sistema (tarkime – vampyras), dėl savo begalinio aktualumo gali būti prijungtas/prisijungti prie bet kurios institucijos. Ar institucija, tarkime, meno, atspindėdama subjekto veikimo logiką, tapdama jo gyvenimo (kūrybos) vienalaikiškumo garantija, netūrėtų būti paties Proto (dievo, pasaulinės dvasios) idėjos realizacija? Tuomet ji tūrėtų gyvuoti kaip nuolatinis savęs paneigimas ieškant pasitvirtinimo naujuose reiškiniuose. Kaip glaistas, ji užlietų socialinį tinklą, sistemas, parodydama jų reljefinį kintamumą begalybės nuojautoje… (Kokių turi pastabų apie Lietuvos meno institucijų veiklas?)

D.: Bet tokiu atveju ar netureėume dėti lygybės ženklo tarp subjekto ir institucijos? Arba turėtume įvesti “super subjekto” sąvoką. Nesu institucinės kritikos ekspertas, bet į akis krenta sėkmingos visuomenės pastangos vienas kultūros institucijas pakeisti kitomis: dingusi Lietuvos Kino Studija, uždaryti beveik visi puikiausiai veikę kino teatrai Vilniuje ir Kaune. Pasipriešinimas Guggenheimui. Masiškai statomos arenos visuose didesniuose miestuose.

A.: Tikrai, subjektas kaip pilietis jau yra institucija. Tačiau pats demokratijos procesas dažnai veikia kaip nupilietinimo procesas, nes atstovavimas paprasčiausiai gali “perilgai užtrukti” (T. H. Marshall). Šia prasme ne subjektas tūrėtų būti priklausomas nuo demokratijos, bet priešingai. Ką galvoji apie dabartinę Lietuvos politiką ir pilietines teises?

D.: Apmaudu kad kol kas negalime realizuoti savivaldos idėjos. To priežastis, manau, yra rizika valstybei prarasti įtaką verslo ir politikos grupuotėms. Tačiau be savivaldos demokratija kaip sistema itin sulėtėja. Labai džiaugiuosi prezidentūros ir vyriausybės tandemu, geresnio valdymo Lietuva neturėjo daugelį metų. Galbūt net niekada neturėjo.

Pilietiniu pareigų deficitas Lietuvoje gerokai per didelis. Neaišku kaip taisyti tokį trūkumą – demokratija nėra disciplina. Gal rastume savo tradicijų, kuriomis galėtume remtis? Krepšinio kultūra Lietuvoje turi demokratijos bruožų. Remdamiesi ja atrodytume sau žymiai senesnė demokratija ir būtų aišku, kodėl statom tiek daug arenų.


Šiame straipsnyje: Darius Mikšys370

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių