Lėno ežero pakrantėje – tarpukario modernizmo ženklai

Veikia muziejus

„Nors šis rūmelis ar vila skirta prezidentui, ji yra palyginti kukli tiek savo architektūrine išraiška, tiek vidine įranga. Aišku, viso ūkio apimtys didelės, bet vidus tikrai kuklus, nėra jokios prabangos. Čia sukurtos elementarios gyvenimo, svečių priėmimo sąlygos“, – pastebėjo architektė, Kauno tarpukario kultūros ekspertė Jolita Kančienė.

1937 m. pastatytoje viloje šiuo metu įsikūręs muziejus, duris atvėręs po rekonstrukcijos 2014 m. Jo ekspozicijoje – atkurti patalpų interjerai, autentiški baldai, asmeniniai A.Smetonos ir jo artimųjų daiktai bei drabužiai.

Rekonstravus dvaro sodybos rūmus buvusiame kumetyne įsikūrė viešbutis ir restoranas. 2017 m. atėjo eilė ir parkui – pradėtus aplinkos tvarkymo darbus planuojama pabaigti šių metų spalio mėnesį. Numatoma atkurti medžių alėjas ir gėlynus, sutvarkyti Lėno ežero pakrantę, įrengti takus ir nugriauti bešeimininkius pastatus.

Galima pasimaudyti

Visa dvaro teritorija šalia Lėno ežero užima 80 ha plotą, joje iš viso yra 34 pastatai, iš kurių septyniolika – kultūros paveldo objektai. Dvaro parke išlikusi didelė ledainė, karvidė, kiaulidė, kumetynas, svirnas ir garažas.

„Vasarą ledainėje, kad nesugestų, buvo laikomi maisto produktai. Žiemą iš ežero priskaldydavo ledų, kuriuos sukraudavo ledainėje, ir ši veikdavo kaip šaldytuvas“, – pasakojo architektė J.Kančienė.

Ant pat ežero kranto išlikusi, tačiau labai prastos būklės pirtis buvo nugriauta – jau prasidėjo jos atstatymo darbai. Kol neveikia autentiška pirtis, dvaro sodybos parko lankytojai gali išbandyti Lėno ežero vandenį. Šiek tiek toliau nuo įėjimo į muziejų yra nedidelis smėlėtas paplūdimys.

Atkurs rožynus

Patys Smetonos rytais eidavo maudytis pro vis dar išlikusią mažalapių liepų alėją, vedančią tiesiai į ežerą.

Patys Smetonos rytais eidavo maudytis pro vis dar išlikusią mažalapių liepų alėją, vedančią tiesiai į ežerą. „Plačialapis klevas šiais laikais pripažįstamas kaip parazitinis medis ir yra nebesaugomas. O štai tuo metu tai atrodė naujoviška ir modernu“, – apie dar vieną parko alėją pasakojo jo rekonstrukcijos darbams vadovaujanti architektė, landšafto specialistė Jolita Paužuolienė.

Anot jos, pagrindinis vilos fasadas buvo apsodintas tujomis, kurios saugojo nuo vėjo. Tačiau dabar jos yra peraugusios ir užgožia vaizdą į ežerą. Prie pat įėjimo buvo užveistas gėlynas. Sovietmečiu jis pavirto fontanu, į kurį dabar susodintos gėlės.

„Planuojame atkurti visus gėlynus. Daugiausia tai rožynai, nes A.Smetonos žmona Sofija labai mėgo rožes. Yra pasakojimų tų, kurie dar prisimena, kad čia buvo atvira terasa su lauko baldais, kur būdavo geriama arbata ar kava. S.Smetonienė, kuri rūpinosi dvaro ūkio darbais, iš balkono žiūrėdavo, kas dirba, kas nedirba“, – pasakojo J.Paužuolienė.

Turėjo telefoną

Pasak specialistės, parko planas išliko beveik nepakitęs nuo 1935 m. – pirmojo F.Vizbaro projekto. „1935 m. pagrindinis įvažiavimo kelias buvo planuotas taip, kad A.Smetona lėktuvu galėtų nusileisti prie pat namo. Antrajame 1938 m. projekte tokios minties buvo atsisakyta“, – anot architektės, šioje viloje buvo išbandomos visos to meto naujovės.

Kaip rašoma muziejaus istoriniuose šaltiniuose, dvare buvo įvestas vandentiekis, įrengta kanalizacija ir vonios. A.Smetona čia turėjo net telefoną, kuriuo bet kada galėjo paskambinti į Kauną. Sodyba buvo apsodinta medžiais ir krūmais, daugiausia lazdynais, užveistas vaismedžių sodas, įrengti šiltnamiai. Dvaro darbininkai gyveno mediniuose namuose, tačiau palyginti geromis sąlygomis: kumetynuose buvo lentinės grindys, koklinės krosnys su viryklėmis, dideli langai.

Įvažiavimas į dvarą buvo iš rytinės teritorijos pusės. Svečiai ar pats prezidentas būdavo atvežamas iki pat durų, po to automobilis nuvairuojamas į garažą. Įvažiavimo kryptis pakeista sovietmečiu, kai dvare pradėjo veikti ligoninė.

Išsaugojo receptus

Vos už kilometro nuo Užugirio – Užulėnyje gimė ir pats A.Smetona. Kaip dovaną savo kaimui A.Smetona čia inicijavo mokyklos statybą. 1935 m. pašventinta A.Smetonos vardu pavadinta pradinė mokykla dabar mokinukų nebepriima – pastate veikia tik muziejus.

Mokykla turėjo stovėti maždaug per 100 m nuo namo, kuriame gimė A.Smetona. Statybos darbus prižiūrėjo A.Smetonos sesuo Julija Smetonaitė, dirbusi mokytoja. Mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, duše ir voniose – karštas vanduo. Įrengus A.Smetonos vasaros rezidenciją, į mokyklą įvesta elektra.

Mokslus pradinėje mokykloje dar prisimena muziejuje edukatore dirbanti Odeta Lukošiūnaitė. Mergina moko kepti „Užugirio“ duoniukus su lašinukų įdaru pagal J.Smetonaitės receptą, „Sofijos“ meduolius pagal A.Smetonos žmonos receptą, rengia šakočio, kugelio, žuvienės degustacijas.

„Seniau žmonės valgė ne kugelį, o paprastesnį maistą – bulvienę. Aš jums padėjau po lėkštę, o anksčiau valgydavo iš vieno indo“, – dalydama krosnyje ką tik iškepusį kugelį pasakojo O.Lukošiūnaitė.

Anot jos, edukacinės maisto degustavimo programos buvo sugalvotos išalkusiems turistams, nes mažuose miesteliuose surasti, kur pavalgyti, nėra taip paprasta. Artimiausia vieta, kur yra ruošiami pietūs ir vakarienės keliautojams, – Taujėnų dvaras.

Žemę nupirko visuomenė

A.Smetonos 60 metų jubiliejaus proga buvo nutarta jam padovanoti žemės. 1934-aisiais A.Smetonai pagerbti Tautos vado jubiliejaus dovanos komitetas išplatino specialius ženklus, kainuojančius 5 litus. Už surinktus pinigus 1935 m. nupirkta 80 ha žemės.

Didžiausią jos dalį sudarė žemė (Lėno palivarkas), įgyta iš Taujėnų dvaro savininko kunigaikščio Konstantino Radvilos. Kita žemės dalis buvo pirkta iš Lėno bažnyčios, Užulėnio mokyklos ir naujakurių. 25 ha miško A.Smetona gavo iš valstybės kaip Nepriklausomybės Akto signataras. Taip susiformavo apie 110,2 ha žemės sklypas, kuris buvo pavadintas Užugirio kiemu.

1935 m. architektas F.Vizbaras suprojektavo dvaro pastatus ir prižiūrėjo statybos darbus.

1936–1938 m. per Užugirio kiemo žemes buvo nutiesti nauji Užulėnio–Pagirių ir Užulėnio–Naujasodžių vieškeliai.

1937 m. vasarą, pastačius vilą, A.Smetona su šeima pirmą kartą čia vasarojo. Tačiau neilgai – sovietams okupavus Lietuvą,

1940 m. Užugirio kiemo dvaras buvo nacionalizuotas.

Po karo 65 ha dvaro žemės ir ūkiniai pastatai atiteko tarybiniam ūkiui, o rūmuose buvo įkurdinta tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija. 1954 m. dvaro centras priklausė čia įkurtai Užugirio narkologijos ligoninei, vėliau čia veikė Naujosios Vilnios psichoneurologijos ligoninės Narkologinis skyrius.

2008 m. Užugirio dvaro kompleksas perduotas Ukmergės rajono savivaldybei.