- Martyna Pikelytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Atgarsiai: A. Mončio palikimas skaičiuojamas įspūdingais modernistiniais kūriniais ir prisiminimais, kuriais renginyje Kaune dalijosi jį pažinoję menininkai ir knygą „Mano tėvas Antas“ parašęs sūnus.
-
Atgarsiai: A. Mončio palikimas skaičiuojamas įspūdingais modernistiniais kūriniais ir prisiminimais, kuriais renginyje Kaune dalijosi jį pažinoję menininkai ir knygą „Mano tėvas Antas“ parašęs sūnus.
-
Atgarsiai: A. Mončio palikimas skaičiuojamas įspūdingais modernistiniais kūriniais ir prisiminimais, kuriais renginyje Kaune dalijosi jį pažinoję menininkai ir knygą „Mano tėvas Antas“ parašęs sūnus.
-
Atgarsiai: A. Mončio palikimas skaičiuojamas įspūdingais modernistiniais kūriniais ir prisiminimais, kuriais renginyje Kaune dalijosi jį pažinoję menininkai ir knygą „Mano tėvas Antas“ parašęs sūnus.
„Ši knyga – dovana mums visiems“, – taip Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje pristatytus Jeano-Christophe'o Mončio memuarus apie garsųjį tėvą Antaną Mončį apibūdino menotyrininkė Rasa Žukienė. Leidinio „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ sutiktuves lydėjo filmas „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“.
Prisiekęs patriotas
A.Mončys gimė ir užaugo Žemaitijoje, Mončių (dabar Mančių) kaime. Dėl kilusios grėsmės būti ištremtam į Sibirą 1944 m., būdamas 23-ejų, Vytauto Didžiojo universitete architektūrą studijavęs jaunuolis pasitraukė į Vakarus, didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje.
Nors įsikūrė užsienyje, A.Mončys visą gyvenimą palaikė lietuviškas tradicijas, skulptūrose vaizdavo tautinius, pagoniškus, religinius motyvus. Net ir sulaukęs pasiūlymų vykti kurti į JAV, menininkas nenorėjo palikti Prancūzijos, kuri bent geografiškai buvo arčiau Lietuvos.
Gimtinės skulptorius visą gyvenimą ilgėjosi, todėl aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje Paryžiuje, bendravo su į Vakarus pasitraukusiais menininkais, dvasininkais. Menotyrininkė R.Žukienė pasidalijo jai įsiminusiu prisiminimu iš knygos, kuriame skulptorius, ant krabų padėjęs žvakutes, vaizdavo, kaip Lietuvą puola sovietų tankai. Tai buvusi tam tikra A.Mončio asmeninio protesto forma ir demonstracija, kaip stipriai jis myli gimtąją šalį.
Anot skulptoriaus sūnaus J.-Ch.Mončio, tėvas niekada nenustojo būti žemaičiu: ilgėdamasis gamtos vaikščiodavo Paryžiaus žaliosiose erdvėse ir ten net grybaudavo, pas draugus sode augino krienų šaknis, galėjo pakelti už save trigubai sunkesnius daiktus.
„Visada buvo žemaitis, net gyvendamas Paryžiuje pabrėždavo savo lietuviškas šaknis“, – sakė renginyje nuotoliniu būdu tiesiogiai iš Monmartro dalyvavęs knygos autorius.
Aristokratiškas nuotykis
Menininko talentu apdovanotas ir A.Mončio sūnus. Aktorius, teatro pedagogas prisipažino, kad idėja parašyti knygą kilo per pandemiją. J.-Ch.Mončys negalėjo dirbti, todėl nusprendė įprasminti 2021 m. minėtą tėvo gimimo 100-metį. Autorius nusipirko keturis sąsiuvinius ir pradėjo rašyti.
Prisiminimai liejosi vienas po kito, kol pasiekė 100. Iš pradžių A.Mončio sūnus planavo knygą parašyti savo vaikams, kad šie sužinotų, koks buvo jų senelis, tačiau tekstas, patekęs į šeimos draugės Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos prezidentės aktorės Karolinos Paliulis rankas, sulaukė komplimentų, o autorius – raginimo rašyti toliau.
R. Žukienė išskyrė ir visą leidinio estetiką. Knygą ji vadino inteligentiška, kurią dera skaityti gražioje aplinkoje.
J.Ch.Mončys kūrinį patikėjo leidyklai „Aukso žuvys“, išleidusiai knygą net trimis kalbomis: prancūzų, lietuvių ir anglų.
Pastebėjusi pagarba grįstus tėvo ir sūnaus santykius atskleidžiančių tekstų gilumą, R.Žukienė išskyrė ir visą leidinio estetiką. Knygą ji vadino inteligentiška, kurią dera skaityti gražioje aplinkoje.
„Tai tam tikras aristokratiškas nuotykis“, – knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės darbą apibūdino menotyrininkė. Kiekviename dailininkės kurtame puslapyje galima rasti kokį nors netikėtumą: nuotrauką, prancūzišką kvietimą į parodą, lapelį ar piešinį.
Dailininkės darbą išskyrė ir K.Paliulis. „Ji pastebėjo įdomų dalyką, kad Antanas piešdavo ant reklaminių plakatų, pakuočių blogosios pusės“, – dailininkės akylumu džiaugėsi K.Paliulis.
Anot A.Mončį asmeniškai pažinojusio režiseriaus Vytauto Balsio, knyga – tarsi atverstas dienoraštis: intymūs, asmeniški sūnaus prisiminimai apie tėvą, jų bendravimą, kartu praleistas akimirkas. Kūrinio formatą jis prilygina artefaktui, nes galima džiaugtis ir tuo, kas parašyta, ir tuo, kas eksponuojama. Per knygos puslapius galima įsigilinti ne tik į asmeninį tėvo ir sūnaus ryšį, bet ir užčiuopti A.Mončio kūrybos kryptį, begalinį ilgesį Lietuvai, visokį kūrybos procesą.
Pasaulinio lygio menininkas
1947–1949 m. A.Mončys studijavo skulptūrą Freiburgo meno mokykloje. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos valdžios stipendiją tolesnėms studijoms, žinias gilino Paryžiuje, lankė Osipo Zadkine’o Didžiosios lūšnos akademiją (Académie de la Grande Chaumiére).
A.Mončys pasižymėjo savitu požiūriu į meną. Sakydavo, kad skulptūras reikia liesti, nes tik taip gali jas suprasti ir taip prisidedi prie tolesnės meno kūrybos. „A.Mončys visada įsidėdavo akmenį į kišenę, jis turėdavo jį pajausti, prisijaukinti“, – gilų menininko ryšį su gamta ir kūrybos procesu iliustravo renginyje dalyvavęs V.Balsys.
Atgarsiai: A. Mončio palikimas skaičiuojamas įspūdingais modernistiniais kūriniais ir prisiminimais, kuriais renginyje Kaune dalijosi jį pažinoję menininkai ir knygą „Mano tėvas Antas“ parašęs sūnus. / M. Pikelytės nuotr.
Atsikrausčius į Paryžių, A.Mončį šokiravo muziejų ir galerijų gausa. Tačiau kurdamas plačiu stiliaus diapazonu – nuo modernizmo iki archaizmo – skulptorius nenorėjo taikytis prie visuomenėje priimtų ar populiarių formų ir iš savo darbų daryti verslo, jam visada labiau rūpėjo menas ir kūryba. Ji, anot menotyrininkų, skleidėsi tarsi saulės ištroškęs pumpuras: A.Mončiui viskas buvę įdomu. Jis tapė, skaptavo medį ir akmenį, liejo šviną, meno kūrinio dalimi paversdavo net kaulą, kūrė plakatus, kaukes, baldus, židinius, koliažus ir mozaikas, kalė iškabas, dekoravo Velykų kiaušinius, gamino paminklus ir papuošalus, savo nulipdytais švilpiais pakilo iki savito garso dimensijos.
A.Mončys tęsė stambių ir grynųjų formų liniją. Jo išskaptuotos iš vieno medžio gabalo sunarstytos medinės grandinės, mistinės kaukės su įmontuotu švilpuku – lietuviškos vaikystės simboliu – negalėjo nestebinti Paryžiaus, su kurio meno lauku menininkas jautė abipusį ryšį. A.Mončys sakė, kad buvo aptašytas Lietuvos, o Paryžius jį nušlifavo.
Nieko keista, kad talentingasis žemaitis buvo įdomus visai prancūzų bendruomenei: ir diplomatai, ir darbininkai domėjosi A.Mončio veikla, jo naujais kūriniais.
Gimtinėje A.Mončys buvo atrastas žlungant Sovietų Sąjungai. Anot R.Žukienės, galvojant apie išeivijos lietuvių indėlį į pasaulio modernizmo istoriją, A.Mončys yra absoliučiai lygiavertis su kitais Europos kūrėjais ir skulptorių šeimos nariais.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...