L. Rimkevičienė: laisvės vėjo jausmas buvo mūsų kasdienė realybė

– Viename interviu esate minėjusi, kad itin įdomūs pokalbiai Jūsų namuose virdavo tada, kai į svečius užsukdavo teta Audronė Kaušpėdienė ir šviesaus atminimo rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Ką davė bendravimas su šiomis išskirtinėmis moterimis?

– Mano mama, A. Kaušpėdienė ir J. Ivanauskaitė buvo trys geriausios draugės, unikali trijų skirtingų moterų sąjunga. Mama – estetikos, grožio, polėkio, gyvybingumo pavyzdys. Audra – be galo intelektuali, kūrybinga, aštraus humoro jausmo moteris. Ji yra daugelio grupės „Antis“ dainų autorė ir įvaizdžio kūrėja. Atsimenu, kai „Antis“ važiavo į Maskvą filmuotis laidoje „Ringas“. Joje rungdavosi dvi muzikantų grupės, laida buvo tiesiogiai transliuojama visai Sovietų Sąjungai.

Pasibaigus laidai, žiūrovai galėdavo užduoti klausimus, kurie, kaip ir atsakymai, iš anksto būdavo suplanuoti. Žinau, kad teta su dėde A. Kaušpėdu naktį perrašinėjo jiems pateiktus atsakymus. Laidos kūrėjams tai buvo visiškai netikėta – šokas, nes grupė atsako ne tai, kas buvo pasakyta. Jurga, visuomet kvepėdavo rytietiškais aromatais, tuo kitu, nematomu, paslaptingu pasauliu. Jos gylis, dvasinio pasaulio paieškos, istorijos apie Tibeto kalnų vienuolius, mane, mažą mergaitę, labai viliojo.

Iki šiol prie savo lovos laikau Jurgos man dovanotą adatinę iš Tibeto, žemės rutulį, kurį apglėbę laiko žmogeliukai. Man tai simbolis, kad mes visi, susikibę rankomis, išlaikėme savastį, savo laisvės pasaulį. Jurga aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, keliaudavo į Roko maršų festivalius. Šios moterys darė man didelę įtaką ir aš visoms joms dėkinga. J. Ivanauskaitė buvo ir mano laidos „Rytas su...“ herojė. Pamenu, atėjome į Lietuvos rašytojų sąjungą, joje – didelė salė. Jurga sako: „Čia ta vieta, kur atsisveikina su rašytojais. Kai numirsiu, su manimi taip pat atsisveikins čia.“ Tuo metu ji dar nežinojo apie savo ligą. Ji iškeliavo maždaug po metų. Tai buvo labai skaudi netektis.

– Pavasarį LRT TELEVIZIJA minėjo 60 metų jubiliejų. Kokios akimirkos televizijoje jums įsimintiniausios?

– LRT – savas namų jausmas. Pirmą kartą dirbti čia pradėjau dar besimokydama mokykloje, paaugliams skirtoje laidoje „Ant palangės“. Pati kreipiausi į laidą ir pasisiūliau daryti reportažus, man buvo 15 metų. Vėliau įstojau į žurnalistiką, ėmiausi atlikti praktiką. Su pertraukomis, bet vis sugrįžtu į šią televiziją.

Įdomus momentas, ši televizija taip pat susijusi su šeimos istorija. Mano senelis Vytautas Kaušpėdas vadovavo Lietuvos televizijos statyboms, buvo šio projekto architektas ir vyriausias inžinierius. Jis buvo jaunas talentingas architektas, kurį atlikti šį darbą pakvietė to meto ryšių ministras Nikolajus Belianinas.

Statyti televiziją labai skubėta. Sovietų Sąjungoje per metus būdavo pagaminamos dvi televizinių siųstuvų sistemos, kurios buvo atiduodamos toms respublikoms, kurios pirmos įsirengdavo transliacijoms tinkamus pastatus. Antanas Sniečkus labai norėjo pasirodyti ten, Maskvoje, matyt, todėl pastatyti televiziją tais metais buvo labai svarbu. 

Senelis buvo atsakingas už šias skubias statybas, galima sakyti, kol vyko statybos, jis ten gyveno. Tačiau sunkiausia buvo ne baigti statyti jau pradėtą televizijos pastatą, o pastatyti pirmąjį televizijos bokštą, kuris turėjo iškilti LRT kieme. Ta žiema buvo labai šalta, visi darbai lauke. Senelis pasakodavo, kaip drebančiais virviniais keltuvais ant lentų, prisilaikydamas skrybėlę, kasdien kildavo į padanges patikrinti statybininkų darbo.

Aš iki šiol taip ir matau savo gražuolį senelį su to meto plačiapečiu paltu, siubuojantį ant nebaigto televizijos bokšto konstrukcijų. Kartais pagalvoju apie tai, kad senelis statė televiziją gyvenime nematęs, kaip ji atrodo, kūrė ateitį, dar nežinodamas, kokia ji bus. Vėliau prie televizijos istorijos prisidėjo dėdė A. Kaušpėdas. Jis vadovavo Lietuvos televizijai tuo metu, kai ją užėmė desantininkai. Tą Sausio 13-osios naktį omonininkai automatu iššaudė jo kabineto duris ir išvarė iš televizijos. Pamenu, kaip lankydavau jį badaujantį statybiniame vagonėlyje šalia okupuotos televizijos pastato.

Šiandien LRT TELEVIZIJOJE dirbu aš. Tai labai įdomi trijų kartų sąsaja. Reikšmingi dalykai, kurie įvyksta mano gyvenime, dažniausiai tęsiasi per kartas.

– Kuo jums labiausiai patinka jūsų darbas?

– Savo dinamika. Iš prigimties esu žingeidi, man viskas įdomu. Mokykloje puikiai sekėsi tikslieji mokslai, daug kas galvojo, kad seksiu močiutės, kuri buvo mokslininkė, keliu. Tačiau pasirinkau žurnalistiką ir ši profesija yra mano gyvenimo būdas.

Sąmoningai renkuosi tokias temas ir laidas, kurios skatina kritinį mąstymą, patriotinių ir pozityvių minčių sklaidą. Turiu labai didelį džiaugsmą perduoti žiūrovams informaciją, kuri dažnai pas mane ateina netikėtai. Kiekviena savaitė ir diena mano darbe atneša naujų atradimų. Jaučiuosi laiminga galėdama sutikti žmones, su jais bendrauti. Pavyzdžiui, laidai „Rytas su...“ yra tekę kalbinti šviesaus atminimo režisierę Galiną Dauguvietytę. Aplankiau jos tėviškę, visą dieną praleidome kartu ten, kur ji užaugo. Ne viską išėjo parodyti, bet susitikimas yra įstrigęs mano atmintyje. Arba kaip su poetu Sigitu Geda važiavome į jo sodybą, kai terasoje, paskendusioje pavasario žieduose, kalbėjome apie poeziją ir gyvenimą. Šio žmogaus nebėra, bet aš turiu labai gražų prisiminimą.

Filmuojant būna ir tokių momentų, kurie sukrečia. Viename „Laisvės vėliavnešių“ filmavime atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras dėkojo partizanui Alfonsui Ramanauskui-Vanagui už indėlį į Lietuvos laisvę. Kalbinome partizano dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, kuriai, kai nužudė tėvą, buvo 10 metų.

Ji viską prisimena. Kai į savo rankas paėmiau Vanago dienoraščius, kuriuos jis, pasislėpęs bunkeriuose dailyraščiu rašė keliais tiražais, kad bent vienas išliktų, mačiau šviesaus, tikro, patriotiško žmogaus atsidavimą, skaičiau jo mintis, tai, kaip jis turėjo gyventi ir išgyventi, kaip slapstėsi su šeima.

KGB atsekė Vanagą per dolerius, kuriuos partizanai gavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Vanago suėmimo operacija Žaliakalnyje buvo iki smulkmenų surežisuota: aktoriai vaidino šlavėjus, į pasimatymą einančias poras – visur aplink buvo vien KGB darbuotojai. A. Ramanauskas – Vanagas su žmona ėjo gatve, kai iš pravažiuojančio sunkvežimio ant jų šoko KGB žmonės. Jis spėjo žmonai pasakyti paskutinius žodžius: „Visada tave mylėjau“. Partizano dukra visa tai mums papasakojo vietoje, kurioje prieš 60 metų įvyko lemtinga jos šeimos istorija.

– Perteikiate ne tik išskirtinių asmenybių, bet ir šalių portretus. Vieną jų – Gruziją – esate atskleidusi ir LRT TELEVIZIJOS žiūrovams.

– Juokauju, kad Gruziją buvau įsimylėjusi avansu, tad, kai mane pakvietė kurti laidą apie šią šalį, buvau devintame danguje. Jau tuomet žinojau daug istorijų ir pažinojau žmonių. Pirmą kartą gyvenime su Gruzija susidūriau per Sąjūdį. Tuo metu pas mano mamą, dirbančią architektų grupėje, atlikti praktiką atvyko dvi studentės iš Gruzijos. Šios merginos gyveno mano šeimoje, kartu važiuodavo į visus Sąjūdžio mitingus.

Gruzijoje tuo metu atgimimas dar nebuvo prasidėjęs. Prisimenu, kaip gruzinės man pasakodavo apie stebuklų šalį, Gruziją, kur žmonės valgo labai daug daržovių ir žolių. Prisimenu, kaip viena iš merginų, Nana, mokė gruziniškai parašyti savo vardą.

Prabėgus daug metų nuvažiavau pas Naną į Tbilisį. Ji iki šiol turi mano vaikiška ranka rašytą vardą, papasakojo, kiek įtakos jos asmenybei padarė gyvenimas Lietuvoje. Pajutusi laisvę, į Gruziją ji grįžo būdama visiškai kitoks žmogus. Gruzinai – meilės tauta, tad tiem, kurie pasiilgo šio jausmo, rekomenduoju nuvažiuoti į Gruziją. Ten meilė ir stebuklai sklando ore.

Beje, kalbant apie stebuklus, paskutinę viešnagės Gruzijoje dieną, baigusi paskutinį interviu, iš kažkur gavau didelį glėbį rožių. Pašnekovas sėdėjo apstulbęs – gėles dovanojo tikrai ne jis. Kiekviename žingsnyje Gruzijoje laukia gražūs netikėtumai.

Pamaniau, kad šios gėlės turbūt nuo pačios Gruzijos, kurią labai pamilau, bet čia istorija nesibaigia. Naktį kolegos skubiai vežė mane į oro uostą, laukė kelionė namo. Į lėktuvą atskubėjau paskutinė, kartu su milžiniška puokšte gėlių klestelėjau į laisvą vietą. Atsisėdau šalia šeimos iš Panevėžio, kuri papasakojo apie savo kelionę į Gruziją, o moteris dar pasiteiravo: „Iš kur jūs gavote tokias gėles?“ Pamaniau, pajuokausiu. Sakau jai: „Ryanair“ sveikina su gimtadieniu“. Ir staiga supratau, kaip ne vietoje buvo mano juokas. Vyras atsisuko į mane nustebęs: „Kaip tai jus sveikina? Šiandien mano žmonos jubiliejus!“ Štai tada supratau, kad gėlės iš Gruzijos yra skirtos šalia manęs sėdinčiai ir gimimo dieną švenčiančiai moteriai. Pasveikinau ją, pasakiau gruzinišką tostą. Moteris apsiverkė, nesuprato, kas vyksta, kad visa tai padariau ekspromtu. Tai buvo tikras gruziniškas scenarijus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Liaudis NORI žinoti !!!

Liaudis NORI  žinoti !!! portretas
Žurnalistė Liepa tikrai simpatiška moterytė. Ir patriarcho anūkas Gabrielius puikiai įvetino visus privalumušios gražuolytės. Kaip lialiuko pavardė bus , kurio laukiasi Liepa? Kaip dalinsis Austėjos turtus ? Ar sugrįš Patriarcho pinigiukai įdėti į verslus ? Kaip tą padaryti? Kodėl žurnalistai nekalba apie Gabrieliaus skyrybas ir , kad Jis jau senai su Austėja nebegyvena ? Daug klausimų...:)))

AK

AK portretas
Ką reiškia šita raudona suknelė ties signatarais? Kita feisbuko nuotrauka? Čia pataikiau į kažkieno feisbuką?
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių