Kur gyvena Andersas Behringas Breivikas?

 „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 m. kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“ – užrašas ant neseniai išdygusio kryžiaus Berznyke (Lenkija).

Tai – vienas įspūdžių iš viešnagės Punske, į kurį Kauno poetai važiavo pasidalyti savo kūryba su moksleiviais ir miestelio bendruomene.

Berznyko kapinėse netoli lietuvių savanorių kapų pridygę savotiškų paminklų įvairioms idėjoms: Nemuno mūšiui, Panerių aukoms, simboliniai kryželiai Seinų krašto inteligentams, žuvusiems koncentracijos stovyklose, vieno patrioto „Pilsudčiko dvasiai“ (jis pats tose kapinėse nėra palaidotas, kaip ir, tarkim, Nemuno mūšis vyko toli gražu ne Berznyko apylinkėse).

Savo etninėse žemėse su baltiškais miestelių ir kaimų pavadinimais, kurios 1920 m. atiteko Lenkijai, gyvenantys lietuviai pasakojo: kai buvo gautas leidimas įamžinti čia lietuvių savanorių kapus lietuviškais kryželiais ir pastatyti Dalios Matulaitės sukurtą „Pietą“, po nakties visai šalia lietuvių savanorių kapų, iškilo didžiulis granito obeliskas. Ant jo puikavosi įrašas: „Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941–1944 m. Paneriuose netoli Vilniaus, atminti (...) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis hitlerininkų saugumo tarnyboje“...

"Turint omeny visas aplinkybes – pastatymo laiką ir vietą, akivaizdu, kad paminklo intencija – paniekinti Seinų krašte gyvenančius lietuvius ir kurstyti neapykantą. Kreipėmės į valstybės institucijas prašydami, kad jis būtų pašalintas, bet atsakymas vis toks pats: „Tai vietos klebono reikalas“, – su nerimu kalba Lenkijos lietuvių dvisavaitinio žurnalo „Aušra“ redaktorė Irena Gasperavičiūtė.

Nenuostabu, kad klebonas sumanė kapinių kampe pastatyti ir jau minėtą, gana didelį kryžių, „pagerbiantį“ lietuvius su Raudonąja armija įsiveržusius į Lenkiją, tai – šviežiausias keisto pomėgio vaisius.

Su nerimu kalba ne tik „Aušros“ redaktorė: liūdesio pilnos rudeninių literatūrinių skaitymų organizatoriaus poeto Sigito Birgelio ir kitų etninėse žemėse gyvenančių lietuvių mintys.

„Pernai buvo suburta komisija, skirta rašytojo Albino Žukausko artėjančioms 100-osioms metinėms. Ketinome Bubelių kaime (Seinų apskrityje), pasak paties A.Žukausko, poetiškiausioje pasaulio vietoje, gimusį ir užaugusį poetą, prozininką, vertėją pagerbti suremontuojant apleistą jo namą, kurioje veikė to laiko lietuviška daraktorių mokykla, norėjome išleisti jo kūrybos rinkinį lietuvių ir lenkų kalbomis, o Bubelių kaime, rašytojo tėviškėje, prie jo namo, kuris galėjo tapti muziejumi, nutarėme pastatyti paminklinį akmenį su atminimo lenta. Iš visų ketinimų teišėjo lenta, kuri teišbuvo... tris dienas, po jų – akmuo apskaldytas, lenta – šlykščiai užtepliota dažais“, – virpančiu balsu pasakoja S.Birgelis.

A.Žukausko gimtinėje vyksta „Poezijos pavasario“ renginiai, skaitomos eilės, dainuojamos dainos, atvažiuoja poetų iš Lietuvos ir užsienio. Prieš šį vandalų išsišokimą Punske taip pat dažais buvo išniekintas paminklas, pastatytas paminėti lietuvių klojimo teatro šimtmetį.

Punske gyvenantiems lietuviams tokie vandalų veiksmai sminga tiesiai į širdį. Tautiškumas, patriotizmas ten keroja taip natūraliai, kaip gėlių želdynai aplink namus. „Čia tiek daug Lietuvos, – susimąstęs palingavo vienas kauniečių poetų, – jau mūsų veik pamirštos patriotinės romantizmo dvasios.“

Kita vertus, kaip pasakojo Punsko savivaldybės viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis, politikai labai iškreipia realią padėtį, kursto žemiausias žmogaus aistras siekdami populiarumo ir postų.

„Atvažiuoja lenkai į Punską, šokame ir dainuojame drauge, lietuviai važiuoja į Lenkijos gilumą – taip pat gražiai sutaria. Bet tie sukurstyti išsišokimai sėja nerimą. Punsko gyventojai – 80 proc. lietuvių, savivaldybėje – 16 darbuotojų ir visi lietuviai, bet dokumentacija, susirinkimai – viskas lenkų kalba, nors galėtume kalbėti tik lietuviškai, tai leidžia tautinių mažumų įstatymas. Pavardės mūsų pasuose užrašytos lenkiškomis raidėmis ir sulenkintos ir t. t.“, – sako J.Vaičiulis ir gūžtelėja pečiais: „Nieko nepadarysi, nors tai – mūsų etninės žemės, bet taip susiklostė, kad čia – Lenkija ir mes laikomės jos įstatymų.“

„Lietuvos kariuomenė 1920 m. nekolaboravo, nėjo su bolševikais, nes Raudonosios armijos Seinijoje nebuvo, o lietuviai savanoriai kovojo dėl savo etninių žemių. Įrašas naujajame paminkle yra tiesiog istorijos klastojimas, o „paminklo“ pastatymas „lietuviams kariams“ yra „pagerbimas“ juos pažeminant. Ir jeigu atsiranda norinčiųjų niekinti prieš šimtmetį žuvusius karius, tai liudija apie etninį, moralinį, krikščioniškąjį ir intelektualinį tų žmonių neįgalumą“, – pastebi „Aušros“ redaktorė. I.Gasperavičiūtė neslepia tikinti, kad išsišokimai yra toli gražu ne daugumos lenkų nuomonė.

Kad ir tikėdamas, jog daugeliui lenkų greičiausiai gėda dėl tokių išsišokimų, niekaip negali užmiršti, kad ir Anderso Behringo Breiviko atvejo. „Kas gali užtikrinti, kad tokioje nacionalinėje atmosferoje jis neatsiras?“ – tiesiai man į akis žvelgdamas klausia vienas Punsko gyventojų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nekenciu lenku

nekenciu lenku portretas
tu sudlenkiu niekas europoje nemegsta ir jau pries daug metu ju niekas nemego ir nenorejo ju kaiminysteje gyventi.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių