Kolektyvinė sutartis gerai. O kas toliau?

Lietuvos vyriausybė švietimo ir mokslo ministrę įgaliojo su švietimo darbuotojų profsąjungų atstovais pasirašyti kolektyvinę sutartį. Atrodytų, kad visi turėtų lengviau atsikvėpti.

Viena vertus, pasirašyta sutartis užbaigia užsitęsusi konfliktą tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir švietimo darbuotojų profsąjungų, kurios nuolatos skelbė apie socialinio dialogo nebuvimą. Kita vertus, kolektyvinė sutartis sukuria socialinio saugumą jausmą. Mokytojai nestreikuos, nes atlyginimai ateityje turės pasiekti 1 000 eurų ir palaipsniui bus įvedamas etatinis darbo apmokėjimas. Be to, pedagogai įsipareigos gerinti ugdymo kokybę. Viskas gražu. Valdančiajai koalicijai ši sutartis bus didelis pranašumas, nes puikiai parodo visuomenei, kad moka ir gali derėtis bei sugeba pasiekti visoms pusėms priimtinus susitarimus.

Kada baigsime diskusiją apie tai, kad mokytojai nieko nedaro arba daro daug; arba daro daug, bet netinkamai?

O kokią naudą iš šio susitarimo gaus paprastas mokytojas? Turbūt galima lengvai suskaičiuoti mokyklas, kurios yra pasirašiusios kolektyvines sutartis, ir paklausti, ar jos suteikia papildomą saugumo jausmą kalbant apie darbo santykius. Šiandienėje Lietuvoje retas kuris sugebėtų apibūdinti profsąjungos nario, patekusio į konfliktinę situaciją su darbdaviu, gynimo mechanizmą. Aišku, dėl to iš dalies galima kaltinti ir mūsų nenorą dalyvauti profsąjungų veikloje bei solidariai ginti darbuotojų interesus. Kita vertus, įvertinkime, ką per 27 nepriklausomybės metus pasiekė streikuojantys mokytojai. Pridėtus 10–20 eurų prie bendros atlyginimo sumos, iš kurios atskaičiuojami mokesčiai, ir besipuikuojančius statistinėmis lentelėmis švietimo ministrus? Ar tapo lengviau siekti geresnių ugdymo rezultatų, ar sumažėjo darbo krūvis ir intensyvumas, ar sumažėjo popierizmas? Atsakymų nėra.

Ne veltui ugdymo kokybė visuomet yra ir bus dėmesio centre besikeičiančių valdančiųjų koalicijų sukūryje, tačiau niekada nebus panaudojama kaip argumentas įvykdytų reformų revizijai. Tenka daryti prielaidą, kad politiniu lygiu bet kurios valdančiosios koalicijos švietimo programa gimsta per kelias valandas(ar minutes?) per daug apie ją viešai nediskutuojant. Nė vienas kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus neskuba susitikti nei su profesinių sąjungų atstovais, nei su mokytojų dalykinių asociacijų atstovais, ir tokiu būdu išsiaiškinti bei suprasti iškylančias problemas.

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje rinkimai yra tokie nenuspėjami, kad būsimieji nugalėtojai net nesitiki pergalės, o patekę į valdžią ilgą galvoja, kaip ir kam ją panaudoti. Tiesiog įsivaizduokime futbolo ar krepšinio varžybas. Komandai vadovauja trenerių štabas, kuris nelabai supranta, kaip turi būti žaidžiamas šiuolaikinis futbolas ar krepšinis, o žaidėjai pavargo nuo vienas kitam prieštaraujančių nurodymų. Problema yra ne tik vizijos turėjimas ar neturėjimas, žinojimas ar nežinojimas, kaip jas įgyvendinti, bet siekis perkelti atsakomybę mokytojams, kurie įgyvendina švietimo ministro įsakymu patvirtintus nurodymus. Pralaimima sezonas po sezono, tačiau kalčiausi lieka žaidėjai. Dėl to vienos prestižinės Lietuvos mokyklos vadovo išsakyti pastebėjimai dėl mokytojų darbo skamba gana pagrįstai, tačiau neiškrenta iš vyraujančios politinės kultūros. Mokykla, kuri turi rodyti puikius mokinių ugdymo rezultatus, palaipsniui gali atsidurti prie išnykimo ribos. Kiekvienais metais mokinių, stojančių į gimnazijas, žinių ir gebėjimų lygis vis prastėja ir prastėja. Nerimas yra pagrįstas, nes su tokia realybe susiduria beveik kiekviena Lietuvos gimnazija. Tik aplinkybės yra kitos, į kurias atsižvelgiant reikia organizuoti ugdymo procesą. Ir, kad ir kaip būtų sunku, jo smaigalyje atsiduria mokytojai, tačiau, kaip paprastai, pamirštami tie, kurie parengia ir pasirašo įsakymus. Klausimas lieka vienas: ar kolektyvinė sutartis paskatins politines partijas elgtis atsakingiau?

Ugdymo kokybės problema yra ta sritis, kurioje ir velnias koją nusilaužtų. Susidariusi situacija ir siūlomi jos sprendimo būdai yra įdomūs keliais aspektais. Iš apdulkėjusių palėpių ištraukiami seni stereotipai apie tai, kad mokytojai dirba tik pusę dienos ir atėję namo jie skaito romanus ar iš neturėjimo ką veikti vaikštinėja po parduotuves. Dėl to siūlomas etatinis darbo apmokėjimas pateikiamas kaip vaistas nuo visų ligų, tačiau ar tai nėra seno darbo apmokėjimo adaptuota versija naujoms (?) sąlygoms.

Kol kas lieka neatsakyta ir į kitus klausimus: kaip naujoji pedagogų darbo apmokėjimo tvarka paveiks ugdymo pasiekimus, kaip bus elgiamasi su mokytojais, kurie nesugeba pasiekti geresnių rezultatų. Skambių žodžių šia tema pasakyta yra daug, o kaip keisis ar nesikeis švietimo sistema po kolektyvinės pasirašymo, dar pamatysime. Vaizdelis kol kas labai neryškus.

Dabar įsivaiduokite mokytoją, kuris didžiąją savo karjeros dalį uždarbiauja papildomai. Čia būtina įvertinti dvi galimybes. Gerąją ir blogąją. Geroji – tai korepetitoriaus veikla, nes užsidirbi papildomai tarnaudamas tai pačiai sistemai, lopydamas savo ir kitų padarytas mokinių žinių bei įgūdžių spragas. Blogoji – veikla nesusijusius su švietimu, kai neturi galimybės profesionaliai tobulėti. Ar žinia apie kolektyvinės sutarties pasirašymą ir ateityje didėsiančius atlyginimus paskatins mokytojus atsisakyti šešėlinės veiklos? Ar tie, kurie ieško uždarbio už švietimo sistemos ribų, nepradės dar uoliau ieškoti naujų pragyvenimo šaltinių ir tokiu būdu dar labiau pasitarnaus korepetitoriams?

Nei švietimo ir mokslo ministrė, nei švietimo darbuotojų profsąjungos atsakymų nežino. Ugdymo kokybės sprendimas ir toliau lieka burtažodžių lygio, o artėjančio Pirmosios Lietuvos respublikos šimtmečio proga mokytojų, kaip gydytojų, policininkų, bibliotekininkų ir kt., atlygnimai išliks užkeikimų zonoje.

Tarpkukario statistika, skelbianti, kad vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 90 litų, o vidutinis mokytojo atlyginimas siekė 240 litų, galės pasiūlyti tik eilinį kartą pasižiūrėti filmą "Misija neįmanoma". Kol kas Švietimo ministerijos administracinė iniciatyva tik didina veiklų sąrašą ir dokumentacijos, kuri reglamentuoja tas veiklas, kiekį. Ar švietimo profsąjungos yra pajėgios bent laužtuvą įstatyti tarp vis didesnį pagreitį įgaunančių biurokratijos smagračių? Kada baigsime diskusiją apie tai, kad mokytojai nieko nedaro arba daro daug; arba daro daug, bet netinkamai ir, nepriklausomai nuo rezultato, už tai mokama gana mažai? Dėl to per daug neįsiaudrinkime ir įsivaizduokime 2020 m. būsimų Seimo rinkimų partijų programines nuostatas. Ar ką nors įsivaizduojate, gal jaučiate pokyčių dvelksmą?

Šiuo metu švietimo sistemos padėtis primena gordijaus mazgą, kuriam perkirsti reikia rimtos politinės valios, o ne puikavimosi prieš kameras su statistinėmis lentelėmis ir nerišlaus mekenimo apie atlyginimų didėjimą ateityje. Gordijo mazgas turi būti perkirstas tiksliu kardo kirčiu – skausmingu ir mokytojams, ir mokiniams bei jų tėvams, ir švietimo biurokratams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kova už laisvę dar nesibaigė
    Kova už laisvę dar nesibaigė

    Pasitikome šimtmetį. Šimtmetį, vertą pasididžiavimo, jog naikinta pusę amžiaus tauta ne tik išliko, bet ir atgavo laisvę, pasirinko demokratijos, kad ir kokia ji netobula bebūtų, kelią, leidžiantį mums kurti savo Valstybę. ...

    6
  • Premijos dalybų dispanseris
    Premijos dalybų dispanseris

    Apsisapnavusio priekabiavimo skandale tarp akivaizdžių nesąmonių ir emocinių patologijų iškyla ir vienas rimtas klausimas: kam ir už ką duodamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, jei tie nominantai ir laureatai vienas po kito kapituliuoj...

    4
  • Apie meilę, tėvynę ir laisvę
    Apie meilę, tėvynę ir laisvę

    Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai j...

    10
  • Su švente!
    Su švente!

    Nemėgstu visuotinių švenčių. Minia slegia, ypač žinant, kad po dviejų dienų niekas to nebeprisimins ir vėl aptarinės kylančias kainas bei mažas algas. Bet Vasario 16-toji yra tokia data, kurios neišvengsi. Ypač kai tai atkurtos Valst...

    10
  • „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys
    „Twitter“ blogiau nei G. Orwello avys

    „Facebook“ ir „Twitter“ atneštas anonimiškumas leidžia internete klestėti tulžingiems pareiškimams ir dezinformacijai. ...

    1
  • 1918 m. proveržiai
    1918 m. proveržiai

    Artėjant Vasario 16-ajai ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, galima dirstelėti į užsienio spaudą ir pastebėti, kad ši data svarbi ne vien lietuviams. ...

  • Hamleto mirtis
    Hamleto mirtis

    Mirė Danijos princas Henrikas, iš viešumos vėl pradingo Rusijos prezidentas V.Putinas, žiemos olimpiadą jaukia šaltis ir audra (ar nešalta tik tautiniu sijonu seginčiam Tongo karalystės vėliavnešiui?), o Lietuvoje &nda...

    1
  • Apie istoriją
    Apie istoriją

    Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė o...

    5
  • Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?
    Kas pirmiau: daugiau mokesčių ar tvarka išlaidose?

    Įsivaizduokite, kad jūsų 28-erių metų vaikis vis prašo jūsų pinigų. Jis sako, kad už tuos pinigus labai rūpinsis jumis – mokys, gydys, kelią nušluos ir dar daug gerų dalykų jums padarys. Kiek jam pinigų beduotumėte, jam visad...

    7
  • Neiškęstas privatusis patriotizmas
    Neiškęstas privatusis patriotizmas

    Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi kokie meta-patriotai bando pažvelgti iš aukščiau teisėjo žvilgsniu ir pasiskelbti dar ...

Daugiau straipsnių