Koks buvo prancūzų menininkas, atradęs neegzistavusį atspalvį?

Kad Y. Kleinas buvo išskirtinė asmenybė, patvirtina ne vienas faktas. Pavyzdžiui, kol per parodos atidarymą 1960 m. devyni muzikantai grojo jo sukurtą „Monotoniškos tylos simfoniją“ (t. y. 20 minučių grojo vieną natą, o vėliau stojo 20 minučių tyla), pats Y. Kleinas dirigavo trims nuogiems modeliams, kurie save pamažu padengė mėlynais dažais.

Viskas prasidėjo 1947 m. vasarą, kai trys jaunuoliai leido laiką viename Nicos paplūdimyje. Kad laikas greičiau prabėgtų, jie sugalvojo žaidimą ir pasidalijo pasaulį į kelias dalis: vienas pasirinko gyvūnijos karalystę, kitas – augalų, trečiasis, apžiūrėjęs begalinį ultramarino spalvos dangų, pasirinko mineralų karalystę. Tuomet jis staiga pajuto, kuriuo keliu pasisuks jo gyvenimas ir, pažvelgęs į draugus, pasakė: „Mėlynas dangus bus pirmasis mano meno kūrinys.“

Trečiasis jaunuolis buvo Y. Kleinas. Jį meno kritikai neretai pavadina paskutiniu prancūzų menininku, pasiekusiu neįtikėtiną tarptautinę reikšmę. Per tą laiką, kol kūrė (nuo 1954-ųjų iki pat mirties 1962-aisiais, kai 34 metų vyrą ištiko trečias širdies smūgis), Y. Kleinas sugebėjo pakeisti Vakarų meno kryptį.

Menotyrininkai tvirtina, kad Y. Kleinui pavyko įnešti naujo vėjo į meno pasaulį dėl savo išskirtinio atsidavimo ir mokėjimo pavaizduoti spalvų – aukso, raudonos, bet labiausiai mėlynos – galią. Tiesą sakant, jo atsidavimas mėlynai spalvai buvo toks didelis, kad 1960 m. menininkas užpatentavo spalvą, kurios toną pats išgavo ir kurią pavadino „tarptautine Kleino mėlyna spalva“.

Trumpą menininko karjerą charakterizavo kai kurie tuomet radikalūs sprendimai, kurie dažnai primindavo spektaklį. Pavyzdžiui, jo asmeninės parodos atidarymą 1957 m. paįvairino viename Paryžiaus rajone į dangų paleistas 1001 heliu pripildytas mėlynas balionas. Kitas pavyzdys galėtų būti 1958 m. atidaryta ekspozicija „Niekinis“ – joje lankytojai pamatė tik visiškai tuščią galeriją. Nepaisant to, ši ekspozicija sutraukė 2 500 žmonių minią, kurią turėjo suvaldyti policija.

Vis dėlto vienas žinomiausių Y. Kleino pasirodymų įvyko 1960 m. kovą, kai Paryžiuje buvo atidaryta jo mėlynosios epochos paroda. Per atidarymą Y. Kleinas žiūrovams pasirodė dėvėdamas fraką ir baltos spalvos peteliškę. Kai devyni muzikantai grojo jo sukurtą „Monotoniškos tylos simfoniją“ (t. y. 20 minučių grojo vieną natą, o vėliau stojo 20 minučių tyla), Y. Kleinas dirigavo trims nuogiems modeliams, kurie save pamažu padengė mėlynais dažais ir savo kūnais padarė antspaudus ant baltos drobės. Modelius jis pavadino gyvais teptukais.

Y. Kleino talentą kai kurie meno istorikai nuvertino, jis netgi buvo vadinamas šarlatanu, o dėl nuogų moterų savo darbe – seksistu. Tačiau Y. Kleino kūryba iki šiol daro įtaką jaunajai kartai. Meno istorikai iki šiandien diskutuoja apie Y. Kleino taip daug naudotos ultramarino spalvos reikšmę. Kai kurie teigia, kad išskirtinai mėlynos spalvos naudojimas tapo Y. Kleino atsaku ekspresionizmui. Dalis tyrėjų tvirtina, kad begaliniai vienspalviai kūriniai ir tarsi nuolatinis tuštumos vaizdavimas galėjo reikšti atominio sunaikinimo grėsmę, mat Y. Kleinas ne kartą yra kalbėjęs šia tema ir pabrėžęs apie išnykimo galimybę.

Vis dėlto greičiausiai Y. Kleino meilė mėlynai spalvai nėra tokia specifiška, o labiau gili ir dvasinga. Y. Kleinas buvo pamaldus katalikas, o religijoje mėlyna dažniausiai simbolizuoja amžinybę ir pamaldumą. Y. Kleino vienspalviuose mėlynuose kūriniuose negalima surasti aiškių nuorodų į krikščionybę, tačiau juose galima pajusti užuominų į dvasingumą. Kaip kažkada pats Y. Kleinas sakė: „Pirmiausia yra niekas, tuomet gili nebūtis, o tuomet mėlynumo gylis.“