Kokias knygas verta perskaityti? (apžvalgos) | KaunoDiena.lt

Kokias knygas verta perskaityti? (apžvalgos)

Mano kova. Mirtis šeimoje

Karl Ove Knausgård, vertė Justė Nepaitė

Baltos lankos

Tenka pripažinti, kad garsiausiam šių dienų norvegų rašytojui pavyko. Pavyko parašyti genialų kūrinį, apie kurį kaip didžiausią svajonę šiame biografiniame romane užsimena pats veikėjas – Karlas Uvė.

Jeigu dar nieko negirdėjote apie „Mano kovą“, tai yra šešių tomų romanas, kuriame autorius aprašė savo gyvenimą – viską, kaip buvo. Lietuviškai išėjo pirmoji dalis. Žinoma, skaitydamas suabejoji, ar iš tikrųjų mums duota viskas taip, kaip buvo: kažin ar įmanoma tiksliai atkurti paauglystės dialogus, o ir tokios abejonės įrodymų esti pačiame tekste: „šiandien praeitis mano galvoje liko vos apčiuopiama“ (p. 31). Bet kuriuo atveju netenka suabejoti rašytojo atvirumu ir nuoširdumu.

Na, ir talentu. Nors vietomis daugžodžiavimas erzina, tačiau dažniau pasakojimas taip įsisuka į atminties karuselę, kad iš tikrųjų primena Marcelį Proustą – ne vien akimirkos rekonstrukcijos preciziškumu, bet ir grakščiu stiliumi.

K.O.Knausgårdo romanas sudaro sąlygas pačiam nusikelti į savo praeitį, susitapatinti ir atsiminti, kaip buvo. Šiame tome – į paauglystę, į santykį su tėvu. Nors laikai kiti, nors kultūra kita, patirtys atsilieps aidu ir lietuvių skaitytojo sąmonėje. Vien ko vertas įtampos persunktas aprašymas, kaip paaugliai keliavo švęsti Naujųjų metų ir planavo prisigerti – kas to nepatyrė? Turbūt daugumai buvo iškilęs, gal iki šiol lieka gyvas ir unikalumo poreikis: „taip troškau būti kažkuo, troškau būti ypatingas“ (p. 97).

Brodekas

Philippe Claudel, vertė Jonė Ramunytė

Baltos lankos

Literatūra vis dėlto – skonio dalykas. Gali kvalifikuotai įvertinti kalbą, struktūrą, tačiau kiekvienam laisvė rinktis: patinka ar nepatinka.

Šis romanas tokiu neprekiniu pavadinimu, reiškiančiu pagrindinio veikėjo vardą, įvertintas prestižinėmis premijomis. Tai yra alegorinis pasakojimas apie… Apie viską turbūt. Apie žmogiškumą, kaip atskleidžiama lietuviško vertimo anotacijoje.

Visos geros knygos yra daugmaž apie žmogiškumą. Tad patikslinkime: tai alegorija apie Holokausto padarinius. Prancūzų autoriaus pasirinkta forma Holokaustą perkelia į simbolinę, mitinę plotmę. Kalbėti apie Holokaustą kitaip, nevaizduojant įprastinių svastikų ir žiaurumų bei sykiu neprarandant jautrumo, yra didelis pasiekimas. Svarus priedėlis prie skaudžiausios XX a. temos.

Vis dėlto aš vietoj šios knygos rekomenduočiau lenkų režisieriaus Marcino Wronos filmą „Demonas“ (2015, Metascore: 80), kuriame Holokausto tema atskleidžiama ne tik kitokiu rakursu, bet ir aktualiai – tiesiu ir skausmingu dūriu šiuolaikiniam žmogui. „Brodekas“ vaizduoja anuos laikus ir papročius – kaimą. „Demonas“ vaizduoja tipiškus šiuos laikus ir per genialią formą sugrįžta ten – į Holokaustą. Man pastarasis kelias atrodo artimesnis.

P.Claudelio kūryba žavi stiliumi ir vartojamomis spalvingomis metaforomis, kurios įprastos ir lietuvių geriausiems prozininkams. Romanas išverstas puikiai ir meniškai: vietoje „snaigių“, pavyzdžiui, „sniegulės“. Todėl lietuvių skaitytojas gali „Brodeką“ prisijaukinti. Šios ypatingos, daugybę veikėjų ir sukeistintų įvykių aprėpiančios knygos motyvas galėtų būti ir toks: „prisimename tai, ką palikom, bet niekad nežinia, ką rasim, ypač tenai, kur žmonės buvo apsėsti ilgalaikės beprotybės“ (p. 72).

Poems After Sex*

Renata Karvelis

Lietuvių poezija, kaip ir kitur pasaulyje, tampa avangardu. Kam leisti ją leidykloje, jeigu gali atspausdinti kaip bukletą ir padovanoti tiems, kam iš tiesų rūpi? Vis tiek skaitytojų bus tiek, kiek yra – geriausiu atveju keli šimtai. Eiliuoti – tai ne Jazzu.

Šią tendenciją aiškiai parodė LLTI skelbiamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, į kurią pirmą kartą įtraukti net du el. poezijos rinkiniai – Tomo Petrulio ir Virginijos Ciabarauskės knygos. R.Karvelio knyga knygynai neprekiauja – ją įsigysite tik parašę autorei asmeniškai.

Autorės verta paprašyti savo egzemplioriaus dėl to, kad jos tekstai, parašyti iš niekur, užgriebia vidinę stygą. Autentiškas, nesuvaidintas, skaudus balsas kažkur iš Žemaitijos kaimo. Su savo savilaidos rinkiniu ji įsirašo į nūnai išpopuliarėjusos išpažintinės poezijos gretas – kartu su Vitalija P.Butkiene, Lina Buivydavičiute, Mariumi P.E.Martynenka.

Ir nors debiutuodama, formą valdo ganėtinai profesionaliai: išvengia kalbos klišių pertekliaus, išlaiko savitą (atskiruose tekstuose netgi vis kintantį!) ritmą. Tiesa, su veiksmažodžiais ir rimavimo technika R.Karvelis kai kur turi šiokių tokių problemų, bet palikime tai kitiems kritikams.

Galop rinkinyje tekstų apie romantiką ar seksą negausu, daugiausia, kaip Mindaugo Nastaravičiaus kūryboje, – reminiscencijos apie tėvą, vaikystės patyrimus:

aš viską suprantu, tėve

nes pati naktim nemiegu

nes pati dūsauju, vartausi

nes ir man nemeilės vėlės

stovi kojūgaly, vaidenas

Antanas Vienažindys

Dainos lietuvininko Žemaičiuose, sud. Brigita Speičytė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Leidinio skaitytojui gali kilti pagrįsta abejonė, kuo čia dėtas A.Vienažindys ir kuo čia dėtas XIX a.? Kas čia skaitys A.Vienažindį, kas deklamuos tokį antikvariatą blokčeinų eroje? Bet neskubėkime. Vytautui Kernagiui jis neatrodė nei per senas, nei neskambus. Nes A.Vienažindys tiesiog yra šimtaprocentis gėris, nepaisant amžių skirtumo.

Poetas dar spaudos draudimo metais pirmasis padarė tai, ką šiandien įvairūs eiliuotojai atkartoja, kopijuoja internete – tai A.Vienažindys pradėjo intymiąją meilės lyriką. Jis taip mielai eiliuoja ir apie niekad nesugrąžinamą pilnatvės akimirką – tą būseną, kurią vėliau lyrikoje žadino kiti lietuvių poetai.

Kaip vertingame rinktinės įvadiniame straipsnyje rašo jos sudarytoja B.Speičytė, poetas „epinį, aukštojo stiliaus grožio patyrimą, jo poetinį vaizdą lyriškai susmulkino, priartino prie asmens ir tarsi atvėrė kelią neoromantinėms Nėries žydėjimo miniatūroms“ (p. 31). Taigi, jeigu ir Salomėja iš dalies išaugo iš Vienažindžio žiedo, tai ir interneto eilikaliai postromantikai yra to paties paveldo augintiniai, net jei patys to nežino.

Prie rinktinės pridėtoje CD plokštelėje aktorius Algirdas Latėnas pasistengė, kad XIX a. poetinis balsas įgautų spalvingų tonų, tad kodėl neatsivertus šios knygos, „(p)akol jauni esma“. Ir šį pavėlavusį pavasarį, kai vienišiai pabalusiais nuo vitaminų trūkumo veidais išnyra į saulės šviesą, žvalgosi poros, užuot siūlę patikusiai mergužėlei į barą alaus, tepaeiliuoja:

Oi tu meile! Širdis mano

Ir turtai ant svieto!

Pasakyk, ar širdy tavo

Bus dėl manęs vieta?!

Balandžio mėnesio žurnalas jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.


Šiame straipsnyje: 370knygosknygų apžvalgos

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių