Kokia literatūra yra bloga?

Blogos literatūros nėra – svarbiausia, kad žmogus apskritai skaito, įsitikinęs dviejų knygų autorius Povilas Šklėrius.

Jaunas rašytojas, kurio naujasis romanas "Mano tėvas, mano sūnus" neseniai pasiekė knygynų lentynas, su "Santaka" dalijosi asmeniniais literatūriniais įpročiais ir įžvalgomis apie nūdienos rašančiuosius bei skaitančiuosius.

– Kodėl rašote? Kada supratote, kad norite rašyti ne vien sau, bet savo kūryba dalytis ir su kitais?

– Nuo tada, kai išmokau skaityti ir rašyti, nuolat tai vienaip ar kitaip darydavau. Manau, kad rašymas man yra savęs realizavimo priemonė, kurią naudodamas jaučiuosi patogiausiai. Kaip kiti mėgsta krapštytis prie automobilių ar žvejoti, man taip pat patinka rašyti. Be to, manau, kad rašymas yra gera terapinė priemonė. Tiesa, pastebėjau, kad kartais ilgai galiu visai nieko nerašyti ir jaustis vis tiek gerai. Todėl man rašymas susijęs su tam tikromis konfliktinėmis situacijomis, ir būtent rašydamas aš bandau sau tas situacijas ir problemas išspręsti. O dalijimasis savo kūryba su kitais ar noras būti skaitomam yra natūralus noras, pažįstamas ne tik rašantiesiems, bet visiems žmonėms apskritai – žvejai irgi fotografuoja savo laimikius, o automobilių mėgėjai irgi džiaugiasi, kai kažkas pagiria jų automobilius.

– Ar turite rašymo ritualų?

– Rašymo ritualų neturiu. Dažniausiai rašau vakarais, kai būnu ramus arba kankina nerimas. Taip pat svarbu, kad aplink būtų tylu. Aš ne iš tų, kurie galėtų rašyti kavinėse ar baruose. Kai rašau romaną, iš pradžių pasidarau tam tikrą romano struktūros planą, pagal kurį vėliau bandau sukonstruoti vientisą pasakojimą. Abu romanus pradėjau konstruoti tik turėdamas aiškų jų planą. Planas man toks svarbus, kad kartais mėnesį galiu vaikščioti apie jį galvodamas, ir tuo metu visai nieko nerašau. Tik kai atsiranda daugmaž aiškus struktūros planas, tada prisėdu rašyti. Rašymas nėra sudėtingas procesas, kai žinai, kur tavo pasakojimas turi nuvesti.

– Kas padarė didžiausią įtaką jūsų literatūrinei kalbai ir rašymo stiliui?

– Nežinau, ar galiu atsakyti į šį klausimą. Manau, kad kiekvienas rašantis žmogus turi savo vidinį balsą, kurį bando perteikti raštu. Kas tą vidinį balsą ir jo intonacijas suformuoja, nežinau – gal asmeninės savybės, charakterio būdas, kompleksai, trauminės patirtys, skaitoma literatūra, galų gale – žmonės, su kuriais leidi daug laiko. Turbūt tai yra visa ko mišinys.

– Kaip tobulinate savo rašymą? Ar tikite kūrybinio rašymo kursų galia?

– Nesiimu jokių specialių pratimų ar būdų, kurie galėtų tobulinti mano rašymą. Rašau, kaip išeina, ir tiek. Tiesa, stengiuosi dažnai skaityti, nes manau, kad kūrinių, turinčių didesnę meninę vertę skaitymas yra vienintelis būdas, galintis kažkiek padėti tobulinti rašymą. O kalbant apie kūrinio rašymo kursus, kartą juose dalyvavau, ir tada Sigitas Parulskis apkaltino mane Bohumilo Hrabalo plagijavimu – tiek iš tų kursų ir pamenu.

– Ką manote apie literatūros nuvertėjimą? Ar pritartumėte teiginiui, kad visi taip išdrąsėjo rašyti, kad knygynų lentynos tiesiog lūžta nuo lietuviškų knygų gausos, tačiau jų vertė toli gražu ne visada aukšta?

– Manau, kad knygų gausa atitinka įvarios literatūros paklausą. Mane visai žavi jaunų žmonių drąsūs bandymai rašyti, publikuotis, užsiimti savilaida, net jei jų rašymo rezultatų kokybė būna abejotina. Tačiau kaskart, kai pagaunu save burnojantį prieš kažkieno kūrybą, turiu priminti sau, kad pats geriausiu atveju esu rašytojas mėgėjas, kuriam tiesiog pasisekė, kad jo kūriniai buvo išleisti, todėl kas aš toks, kad teisčiau kitų kūrybą? Knygų gausa man neatrodo kaip blogybė, tiesiog kartais skaitytojui reikia įdėti daugiau pastangų bandant išsirinkti tai, ką jam vertėtų skaityti.

– Kuo vadovaujatės pirkdamas naujas knygas? Duodate valią intuicijai ar viską racionaliai apgalvojate?

– Turiu susidaręs norimų perskaityti knygų sąrašą, juo ir vadovaujuosi rinkdamasis knygas. Dažniausiai renkuosi mėgstamų autorių knygas, taip pat knygas, kurias rekomendavo žmonės, su kuriais mūsų literatūriniai skoniai kažkiek sutampa. Mėgstu skaityti knygų recenzijas kultūrinėje spaudoje, todėl jos yra dar vienas šaltinis, iš kurio gaunu informacijos apie knygas, kurios anksčiau ar vėliau atsiduria mano rankose. Nors visada smagiausia yra nueiti į knygyną, atsiversti akį patraukusią knygą ir tiesiog, paskaičius kelis puslapius, nuspręsti, pirkti ją ar nepirkti.

– Kokios tautos verstinę literatūrą skaitote daugiausia?

– Nors kažkada buvau itin susidomėjęs skandinavų literatūra, jau daug metų neskiriu dėmesio, kokių tautų verstinę literatūrą skaitau.

– Ar knygos fizinis būvis turi jums didelę reikšmę? Pirmenybę teikiate popieriniam knygos variantui ar naudojatės ir e. skaitykle?

– Esu įpročių žmogus – pripratau skaityti knygas spausdintu formatu, todėl neskaitau jų per išmanųjį telefoną, o e.skaityklės irgi nenoriu. Tiesa, pastebiu, kad bėgant metams vis daugiau atsiranda knygų ir joms jau trūksta vietos, todėl pastaruoju metu stengiuosi skaityti knygas iš bibliotekų.

– Jūsų pirmasis romanas "Ko negalima sakyti merginai bare" dienos šviesą išvydo kiek daugiau nei prieš pusmetį, o antrasis išleistas šių metų birželio pradžioje. Ar jau spėjote sulaukti atsiliepimų iš skaitytojų apie antrąjį savo kūrinį "Mano tėvas, mano sūnus"?

– Spėjau sulaukti ir recenzijų, ir skaitytojų atsiliepimų. Visur daugiausia minima pagrindinė romano tema – disfunkcinė, išsiskyrusi, nesutarianti šeima ir toje šeimoje augančio vaiko patiriami išgyvenimai. Manau, kad daugelis žmonių vienu ar kitu metu yra išgyvenę romane aprašomus įvykius, todėl gali nesunkiai bent trumpam susitapatinti su romane minimais veikėjais.

– Pagrindinis jūsų knygos "Ko negalima sakyti merginai bare" veikėjas – jau suaugęs, tačiau vis dar savęs ieškantis plevėsa. Kuo skiriasi antrajame jūsų romane "Mano tėvas, mano sūnus" veikiantis Tomas?

– Iš esmės tai yra tas pats veikėjas, tačiau antrasis romanas nerutulioja pirmojo romano istorijos ar veikėjo prototipo. Pirmajame romane "Ko negalima sakyti merginai bare" veikėjas yra tyčia sukurtas toks, kad paliktų plevėsos įspūdį, o romane "Mano tėvas, mano sūnus" veikiantis Tomas yra vaizduojamas visai kitoks – jis pasakoja savo traumines patirtis, sudaro rimto, šalto, viską logiškai apskaičiuojančio ir slepiančio savo kaltę žmogaus įspūdį.

Man atrodo svarbu ne tai, ką jaunas žmogus skaito, o tai, kad jis išvis skaito.

– Jūsų kūriniuose plėtojamas siužetas labiau artimas jaunesnės kartos skaitytojui. Kaip manote, jei jums pačiam būnant paaugliu į rankas patektų knyga pavadinimu "Ko negalima sakyti merginai bare", kokį įspūdį ji būtų palikusi?

– Nors knyga vizualiai atrodo kaip nerimta ir skirta paaugliams, aš nerekomenduočiau jos skaityti paaugliams, nes nemanau, kad jie galėtų tinkamai suprasti knygoje perteikiamą nevilties ir vienatvės jausmą. Galbūt šitos temos nėra dažnai akcentuojamos ar aiškiai pastebimos dėl plevėsiško, tragikomiško rašymo stiliaus, kuriuo yra parašytas romanas "Ko negalima sakyti merginai bare", tačiau aš dažnai būtent iš jau suaugusių žmonių išgirstu, kad ši knyga jiems patiko būtent dėl šių temų.

– Kokias penkias knygas yra pravartu perskaityti kiekvienam jaunam žmogui?

– Man atrodo svarbu ne tai, ką jaunas žmogus skaito, o tai, kad jis išvis skaito. Ir net jei tai bus Paulo Coelho, tebūnie – svarbu, kad skaitytų. Jokia literatūra savaime nėra bloga, todėl, jei žmogui patinka tai, ką jis skaito, mes turėtume tuo džiaugtis.

– Kokios paauglystėje perskaitytos knygos jums pačiam yra palikusios giliausią įspūdį?

– Man sunku pasakyti, kur prasidėjo ir kada baigėsi mano paauglystė, jei ji išvis baigėsi. Sunkiai pamenu, ką skaičiau būdamas paauglys, bet didžiąją dalį skaitomų knygų sudarė fantastinė leidyklų "Eridanas" ir "Tyrai" literatūra. Jau vėlyvoje paauglystėje, prieš baigiant mokyklą, didelį įspūdį paliko Bruno K.Öijerio eilėraščių rinktinė "Kol nuodai veikia", taip pat Charles'o Bukowskio eilėraščiai, Sauliaus Tomo Kondroto "Žalčio žvilgsnis", Jeano Paulio Sartre'o apsakymų rinkinys "Siena". Dėl man nesuprantamų priežasčių labai įstrigo ir Francoise Sagan "Sveikas, liūdesy" – neseniai skaičiau šį kūrinį antrą kartą, tai likau nesupratęs, kuo jis mane taip sužavėjo paauglystėje.

– Kokius didžiausius skirtumus pastebite tarp savo kartos ir šiuolaikinių paauglių literatūrinių įpročių?

– Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes nieko nenutuokiu apie dabartinių paauglių literatūrą.

– Pirmąjį ir antrąjį romanus skiria kiek daugiau nei pusė metų. Ar artimiausiu metu skaitytojai gali tikėtis ir trečiojo jūsų romano?

– Parašęs antrąjį romaną iškart ėmiausi rašyti detektyvą, tačiau greitai nustojau jį rašęs ir dabar rašau tik tinklaraštį http://arsonistsprayers.wordpress.com. Turiu įvairių idėjų kitam romanui, tačiau šiuo metu nieko aktyvaus ta linkme nedarau, tam tikra prasme ilsiuosi ir kaupiuosi naujam rašymo etapui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nijolė

Nijolė portretas
Dar biblioteka negavo knygų, bet kai gausiu būtinai paskaitysiu. Patinka, kad žmonės rašo,galima perskaičius diskutuoti.Man patinka,kad jauni rašo,tai aš tada galvoju,kad ir skaito.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių