Knygoje - Kauno istorija neformaliu žvilgsniu

Kaunas - Žemaitijos sostinė; moderniosios architektūros lobynas; rašytojo Juliaus Kaupo pasakų personažas. Taip miestas apibūdinamas naujų detalių atskleidžiančioje knygelėje "Kauno atradimai".


Su subjektyviu atspalviu
Per šimto puslapių leidinyje Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenė - studentai, dėstytojai, profesoriai - atsikračiusi akademinių štampų, pateikė šiltesnį nei įprasta žvilgsnį į miestą.
"Kauno atradimuose" spausdinami asmeniški pasakojimai, pristatantys svarbiausius miesto istorijos, universitetinės kultūros, meno, architektūros, fotografijos, teatrinio bei literatūrinio gyvenimo momentus ir kviečiantys atrasti juos šių dienų Kaune.
Šimto garsiausių, įdomiausių Kauno objektų fotografijomis iliustruotoje knygelėje publikuoti jokiuose turistiniuose giduose, kataloguose nepateikiami pasakojimai apie miestą, vertus pažinti jo objektus.
"Paprastai informacija, kurią apie Kauną randame internete, yra spausdintinių leidinių santraukos. Tie tekstai paprastai nepasižymi žmogiška šiluma. O mes norėjome subjektyvumo atspalviu nuspalvintos šilumos", - prisiminė leidinio idėjos autorė universiteto sekretorė profesorė Auksė Balčytienė.
Baigiantys išdalyti ir per "Humanito" knygynus išplatinti pirmąjį knygelės tiražą jos sumanytojai planuoja antrąjį, papildytą, leidimą. Tiek turistams, tiek kauniečiams skirtų "Kauno atradimų" antrajame leidime informacija apie įdomiausius miesto objektus bus pateikta ir anglų kalba.
"Kiekvienas mūsų sau atsiriekiame tam tikrą miesto dalelę. Tuo tarpu kitą dalį pažįstame mažiau. Tikiuosi, kauniečiams šis leidinys padės naujomis akimis pažvelgti į dar nepažintą miesto dalį", - vylėsi A.Balčytienė. Šventiniu laikotarpiu ji planuoja pasivaikščioti mieste po "Kauno atradimuose" surašytus objektus.
Platūs plėtros horizontai
Knygos bendraautorė architektūrologė docentė Jūratė Tutlytė prisipažino Kauną vis dar atrandanti.
"Tai vyksta ne tik mėgaujantis įstabių objektų detalėmis (ypač tomis, kurių akivaizdžiai nesimato, kaip antai Lietuvos banko interjerinė precizika), bet ir iki galo nenugludintu spindesiu", - pastebėjo J.Tutlytė.
Tame spindesyje derantys nesuderinami dalykai: didmiesčio ir kaimo fragmentai, jautri tolima ir šiurkšti netolima istorija, vartotojiškas žavesys ir vargdieniškas apleistų gatvelių skurdas ar neišvaikščiotas fortų požemis.
Nors knygelėje mažai dėmesio skirta šiuolaikinei Kauno architektūrai, pasak mokslininkų, pastatų, meno kūrinių vertė atsiveria žvelgiant iš laiko atstumo - "Kauno atradimų" autoriai tvirtina, kad miesto architektūros gyvenimas po nepriklausomybės atgavimo yra gana ryškus ir gerai matomas. Vis dėlto daugelis išskirtinai iniciatyvios ir gyvybingos Kauno architektūros bendruomenės idėjų tebėra strateginiame idėjų lygyje.
"Nepaisant kelių dešimčių architektūros kokybe išsiskiriančių objektų, pastatytų Kaune per pastaruosius dešimtmečius, beatodairiškos plėtros fone Kauno raida pasižymi tam tikru inertiškumu. Kol kas stambių urbanistinių pokyčių išvengęs miestas turi galimybę išvengti skubotų klaidų", - taip, anot J.Tutlytės, yra dėl to, kad reikšmingiausi architektūros projektai dar laukia įgyvendinimo.

Sunaikinti atminties ženklai
Knygelės bendraautoriai beveik vienbalsiai tvirtino: Kauno aukso amžius - tai du pirmosios nepriklausomybės dešimtmečiai.
"Tuomet Kaune telkėsi įvairių sričių Lietuvos menininkai, rašytojai, gimė naujos literatūros kryptys. Tai buvo laikas, kai literatūrinis gyvenimas virė "Konrado kavinėje", "Metropolyje", VDU veikė itin stiprus humanitarinis ir teologijos fakultetai. Čia dirbo Balys Sruoga, Vincas Krėvė", - pasakojo literatūrologė docentė Dalia Kuizinienė.
Tačiau ji pripažino, kad įamžinant buvusius Kauno visuomeninio gyvenimo ženklus būta daugiau praradimų nei atradimų. "Konrado kavinės" vietą ženklina tik plokštė Laisvės alėjos grindinyje, picerija virtęs "Metropolis" nebeveikia. Buvęs Kazio Binkio butas, kuriame taip pat virė aktyvus literatūrinis gyvenimas - seniai privatizuotas.
"Apmaudžiausia, kad kultūrinės, literatūrinės atminties ženklus sunaikino ne sovietmetis, o mes patys atgautos nepriklausomybės laikais", - pastebėjo docentė. Paprašyta įvardyti dabartines rašytojų, menininkų traukos vietas mieste, literatūrologė susimąstė.
"Neformalių viešų kultūros erdvių mieste lyg ir nebelikę. Arba menininkai diskutuoja tarpusavy, su bičiuliais, arba bendravimo erdve tampa interneto portalai, vieši renginiai, - pastebėjo literatūrologė. - Galbūt tai yra mūsų laiko ženklas - kažkas mūsų sąmonėje pakito, kad mes praradome norą diskutuoti, išsakyti pilietinę, kultūrinę, literatūrinę poziciją."
Pakitusio mąstymo išdava, docentės žodžiais, yra ir negebėjimas įsivaizduoti, kad į literatūros renginį susirinktų dešimtys tūkstančių žmonių, kaip įvyko 1989 m. Pirmą kartą į Lietuvą sugrįžusio poeto Bernardo Brazdžionio literatūros vakaras Nepriklausomybės aikštėje tapo mitingu.

Miesto istorijos paradoksai
Istorikas profesorius humanitarinių mokslų daktaras Egidijus Aleksandravičius "Kauno atradimuose" apžvelgia išskirtinius miesto ir miestiečių identiteto aspektus. Anot profesoriaus, jau XV-XVI a. Kaunas išsiskyrė kaip labai lietuviškas miestas.
"Lietuviški vardai, pavardės mirgėte mirga tuometiniuose amatininkų ir judresnių pirklių sąrašuose. Ryškiu tautiniu elementu Kaunas išsiskyrė iš kitų Vidurio Europos miestų, kur miestiečiai buvo skirtingos tautybės nei pagrindinė gyventojų masė, besitelkusi aplink miestus", - pasakojo E.Aleksandravičius.
Istorikai pastebi paradoksalų, su šiuolaikiniu miesto identitetu susijusį faktą: nors Kaunas niekuomet nepriklausė Hanzos miestų sąjungai, šiais laikais Hanzos dienos yra tapusios viena svarbiausių miesto švenčių.
"Šventes žaisti galima, tačiau svarbu nekalbėti nesąmonių, prasilenkiančių su istorinėmis tiesomis, neskleisti jų su visu diletantiško patriotizmo fanatizmu", - pastebėjo profesorius. Anot jo, nors Kaunas nepriklausė įtakingajai tarptautinei pirklių sąjungai, vis dėlto viduramžiais tai buvo didžiausius prekybos ryšius turėjęs Lietuvos miestas.
Kitu paradoksu istorikas vadina tai, kad Kauno herbe jautis vaizduojamas burės fone. Laivo burė - užuomina į uostamiestį. "Tačiau iš tiesų Kaune užmiršta laivybos Nemunu tradicija, akmenimis užverstos krantinės, prie kurių neįmanoma priplaukti. Sunaikintos bunos, šimtmečius buvusios Kauno istorinio paveldo dalimi", - apgailestavo profesorius.
Kaunas - Žemaitijos sostinė?
Vienas su Kaunu susijusių atradimų E.Aleksandravičiaus laukė Adomo Mickevičiaus muziejuje Paryžiuje. Čia eksponuojamoje XIX a. graviūroje jis perskaitė lenkišką užrašą: "Kaunas - Žemaitijos sostinė."
"Kai Žemaičių vyskupijos centrą su visa kunigų seminarija ir vyskupu Motiejumi Valančiumi perkėlė į Kauną, Žemaitijos vardas imtas taikyti kone visai Žemaičių vyskupijos teritorijai. Jos linija ėjo ties Ukmerge, Širvintomis, kitoje pusėje ribojosi su Kuršu. Carinės Rusijos parėdymais, tai buvo didžiausia pasaulyje vyskupija", - pasak profesoriaus, tuomet Rusijoje siekta, kad gubernijų ir vyskupijų ribos sutaptų.
Atradimu plačiajai visuomenei gali tapti ir istoriko įvardyta tendencija - Vilniaus ir Kauno varžybos pirmą kartą viešai įvardytos ne sovietmečiu, o kur kas anksčiau - XX a. pradžioje. Tuomet šie du miestai varžėsi dėl vaidmens formuojant naująją Lietuvą.
"Iškilo klausimas, kur daugiau lietuvių, kur koncentruojasi stipresni lietuviškos veiklos židiniai. Adomas Jakštas-Dambrauskas įrodinėjo, kad Kaune dėl Žemaičių vyskupijos ir seminarijos telkėsi didesnės lietuviškosios srovės jėgos. Ir, anot Jakšto, čia mes turime didesnes galimybes lituanizuoti gyvenimą. O Vilniuje tokios stiprios LDK, lenkiškos aristokratinės pajėgos, kad mes šio miesto niekada nesulietuvinsime", - XX a. pradžios diskusijas prisiminė E.Aleksandravičius.
Tačiau tikrosios varžytuvės, istoriko žodžiais, prasideda dabar. "Vienintelė sritis, kur galime kalbėti apie Vilniaus ir Kauno konkurenciją - tai unitarinė hipercentralizuota Lietuvos mokesčių politika, visus baudžiauninkų suneštus grūdus ir mokesčius sukišanti į vienos sostinės rūmus. Į likusią Lietuvą grįžta tik trupiniai. Kaunas, kaip ir kiti miestai, šioje vietoje turi pretenzijų", - sakė profesorius, įsitikinęs, kad kitomis prasmėmis diskusija dėl pirmojo miesto yra beprasmė. Juk Vilnius - sostinė, didžiausias miestas, kuriame koncentruojasi ekonominis kapitalas.
"Kauniečiai turėtų ieškoti savojo identiteto apraiškų ir suvokti save nelygindami Kauno su Vilniumi. Tik visiški tamsuoliai gali ginčytis, kuris pirmas ar antras. Čia ne kokia svingerių orgija. Jei laisvi piliečiai gyvena laisvame mieste, tai koks skirtumas, ar tai pirmas, ar antras miestas?" - retoriškai klausė profesorius. Ir Kauną išskyrė kaip miestą, turintį pilietinio pasididžiavimo ir savigarbos.
Prieš dvidešimt metų į Kauną atsikėlusį gyventi istoriką miestas pakerėjo tuo, kad jo žavesio nesimato iš pirmo žvilgsnio. Anot E.Aleksandravičiaus, taip yra dėl to, kad daug kultūrinio vyksmo čia vyksta privačiose erdvėse.

Ištrauka iš "Kauno atradimuose" spausdinamo Egidijaus Aleksandravičiaus
straipsnio "Kaunas istorijos vingiuose":

"(...) bene didžiausią įtaką Kauno istorijai padarė įvykiai po Pirmojo pasaulinio karo. Valstybės atkūrimas, palydėtas konflikto su Lenkija, ir Vilniaus netektis miestą padarė laikinąja Lietuvos sostine. Per keliolika metų Kaunas padaro išties nuostabų šuolį. Pirmąsyk per ilgus Lietuvos amžius tarpukaryje ne Vilnius, o Kaunas suvaidino lemtingą vaidmenį visos tautos gyvenime. Dvidešimtmetis nepriklausomybės iš purvino tvirtovės miesto Kauną pavertė skoningos architektūros ir aktyvaus intelektualinio gyvenimo laikinąja sos¬tine. (...) Kad ir laikinai tapdamas sostine, Kaunas išnaudojo istorinį momentą: jis sparčiai augo, integruodamas ir gamyklų kaminais žymėdamas pramoninius priemiesčius. Viskas, kas svarbaus vyko prieškario Lietuvoje, siejosi su Laikinąja sostine.
(...) Gęstant buvusiam kultūros spindesiui, miestas darėsi arba, tiksliau, sovietinės valdžios buvo verčiamas svarbiausia technokratinės inteligentijos kalve Lietuvoje.
Tačiau tuo pačiu metu Kaunas išliko nepriklausomos Lietuvos valstybės istoriniu simboliu, mažiausiai rusifikacijos paveiktu miestu, kuriame kiekvienas skersgatvis priminė prarastą laisvę. Dar daugiau, Kaunas tapo vieninteliu šalies miestu, turinčiu miestietiškos kultūros tęstinumo požymių. Kas liko iš Vilniaus ir Klaipėdos po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų, žydų holokausto ir lenkų repatriacijų? Greičiau tik saujelė senųjų miestiečių, neturėjusių įtakos greitai besiplečiančiam socialistinės-tarybinės gyvensenos stiliui. Bet Kaune liko daug senųjų kauniečių, kurie nepaisant deportacijų, nacionalizacijų ir persekiojimų sugebėjo išsaugoti miestietiškos kultūros elementus. Kaunas buvo miestietiškiausias Lietuvos miestas. Regis, tai nuolat išskirdavo jį iš kitų sovietinių miestų. Tokį įvaizdį jis įtvirtino net kitų tuometinės Sovietų Sąjungos tautų akyse.
Lietuviškoji rezistencinė dvasia Kaune taip pat reiškėsi stipriau nei kitur. 1956 m., o ypač 1972 m., mieste kilusios antisovietinės riaušės išgarsino Kauną ne mažiau kaip "Žalgirio" pergalės vėliau. Lietuviams, ir ne tik jiems, Kaunas visados buvo ir liks miestu, kuriame 1972 m. gegužę žmogaus ir tautos laisvės vardan susidegino Romas Kalanta. Beveik po dvidešimt penkerių metų tai priminė garsusis Europos demokratas, Čekijos prezidentas Vaclovas Havelas, kuris per savo vizitą Kaune privertė diplomatus ir valdininkus nusilenkti Kalantos susideginimo vietai. Hipių ir roko kultūros pakilimo metu Laisvės alėja buvo tarytum laisvūnų ir individualistų meka, nepaisant to, kad sovietinės industrijos gigantais apstatytas miestas buvo uždaras, oficialiai užsieniečiams neprieinamas. Tai netrukdė patekti vakarietiškai dvasiai ir madoms. Tradicijos tęstinumą gaivino ir Katalikų bažnyčia. Kauno dvasinė seminarija ir kitos Vilniui vargiai turėjusios įtaką jėgos saugojo ir sėmėsi galios iš Valančiaus laikų per Kauno tradiciją. Kauno katedra buvo labiau lankoma, o Vėlinės įžiebdavo ryškesnę žvakučių šviesą prie istorinių lietuvių veikėjų kapų.
Dabar daug kas keičiasi. Kaunas praranda savo nepriklausomybės memorialinį vaidmenį, nes pasiekta reali nepriklausomybė. Nebereikia daug kalbėti apie valstybinio gyvenimo ritualus praeityje - jie vyksta sostinėje Vilniuje. Kaunas tampa normaliu miestu, kur mažiau paradinio blizgesio, bet mažiau ir biurokratinio pasipūtimo. Tai yra miestas, susirūpinęs savomis tradicijomis."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių