Klasikinė grafika šiuolaikiškai – utopija?

Prieš šešerius metus apsilankiusi Talino grafikos trienalėje dailininkė Jūratė Rekevičiūtė su bendraminčiais nusprendė Lietuvoje surengti grafikos bienalę.

Nebesikankina su nuodais

Taip gimė „Now Art Now Future“. Vizitas 15-ojoje Talino grafikos trienalėje patvirtino ankstesnį menininkės apsisprendimą: „Now Art Now Future“ daugiau nebebus. Kas treji metai Estijos sotinėje vykstantis didžiulis meninis renginys kiekvienąkart sukelia daug diskusijų apie tai, koks yra šiuolaikinis menas ir šiuolaikinė grafika. „Trienalė skirta ne pademonstruoti technikų meistrystei, bet konceptualiam, šiuolaikiniam požiūriui į grafiką, kuomet šiai meno sričiai priskiriamas bet koks atspaudas, net skaitmeninis vaizdo įrašas, – J.Rekevičiūtė pastebėjo, kad video darbai trienalės parodose sudarė trečdalį eksponuotų kūrinių. – Jauni menininkai nebenori kankintis su nuodais, kas neišvengiama grafiką kuriant tradiciniu būdu. Jie imasi fotoaparatų, filmavimo kamerų.“

Šiuolaikinio meno renginys

Pasak menininkės, Talino grafikos trienalė nelabai skiriasi nuo šiuolaikinio meno renginio. „Trienalės organizatoriai į grafiką ėmė žvelgti konceptualiai vieni pirmųjų Baltijos šalyse. 13-oji Talino grafikos trienalė buvo didžiulis perversmas to, ką mes vadinome grafika“, – prisiminė lietuvių grafikė. Po šio renginio menininkė ėmėsi organizuoti „Now Art Now Future“. „Bienalė gimė, nes mes tikėjome, kad klasikinė grafika gali kalbėti šiuolaikinio meno kalba. Tai ne tas, past, ką mes matome Taline: joje dėmesio centre – šiuolaikinės priemonės, klasikinės grafikos čia – gal pusė procento. Į „Now Art Now Future“ įdėjome daug pastangų, vilčių, svajonių. Deja, mums teko pripažinti, kad klasikinei grafikai yra labai sunku konkuruoti su šiuolaikinėm vaizdavimo priemonėm. Supratome, kad tai yra utopija“, – apgailestavo J.Rekevičiūtė.
15-osios Talino grafikos trienalės tema – „Iš meilės, ne dėl pinigų“ (For Love Not Money). Dalyviai – viso pasaulio menininkai – praėjo didžiulę atranką: iš 500 paraiškas pateikusių autorių atrinkta 70 dalyvių.

Nepastebėti besiporuojančių šunų

J.Rekevičiūtei bene didžiausią įspūdį padarė rusės Alinos Rudnitskajos video darbas „Kaip tapti kale“. „Menininkė iš naujo pažvelgė į lytiškumą, su tuo susijusius elgesio standartus. Rusijoje, pasirodo, renkamos grupės moterų, norinčių „suvystyti“ vyrą-milijonierių, rengiami jų apmokymai“, – šyptelėjo vilnietė. A.Rudnitskajos darbas įvertintas vienu iš trijų pagrindinių trienalės prizų. Aukščiausias Lietuvos atstovų įvertinimas Taline – Simonos Žemaitytės video darbo „Išėjimas“ pelnytas bienalės diplomas. Vilnietė menininkė nufilmavo močiutės laidotuves: nuo kūno paruošimo paskutinei kelionei, iki laidojimo namų darbuotojų užkandžių šarvojamųjų kaimynystėje.

J.Rekevičiūtė trienalei pateikė sausa adata ir skaitmenine spauda atliktą diptiką „Šuniškas gyvenimas“ ir „Nostalgija“, Vilniaus senamiesčio fone vaizduojantį besiporuojančius šunis. Menotyrininkė Elnara Taidre pastebėjo, kad diptiku menininkė pateikė šiuolaikinę prievartinio nuolankumo, degradacijos ir išnaudojimo alegoriją. „Taip, kaip mes stengiamės nepastebėti besiporuojančių šunų, taip nenorime pastebėti aplink mus esančio disbalanso: nuolatinės priklausomybes ir veidmainiško paklusnumo santykiuose tarp žmonių, visuomenių ar šalių“, – pastebėjo estų menotyrininkė.