K.Kasparavičius – dailininkas, gyvenantis savo parašytose istorijose

„Geros knygos vaikams paprastai yra geros ir suaugusiesiems“, – įsitikinęs žinomas knygų vaikams autorius, dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius.

Per 30 tarptautinių parodų dalyvavęs dailininkas iliustravo apie 60 kitų autorių knygų, pats parašė ir išpiešė 9 knygas vaikams. K.Kasparavičiaus iliustracijų pasaulis yra žinomas toli už Lietuvos ribų: mažiesiems skaitytojams skirtas knygas jis yra iliustravęs ne tik Europos, bet ir Amerikos, Azijos leidėjų užsakymu. O į literatūros pasaulį vienas garsiausių Lietuvos iliustratorių atėjo paragintas taivaniečių.

Už savo kūrybą ne kartą pelnęs prestižinius apdovanojimus tarptautiniuose konkursuose, savitu braižu išsiskiriantis, seniausias iliustravimo technikas – pieštuką ir akvarelę – naudojantis K.Kasparavičius prisipažįsta nežinąs recepto, kaip sukurti gerą iliustraciją.

– Baigiate rašyti ir iliustruoti dešimtąją savo kūrybos knygą. Kas paprastai gimsta anksčiau – tekstas ar iliustracijos?

– Prieš Kalėdas turėtų pasirodyti 10-oji mano knyga – „Sapnų katytė“. Panašiai, kaip knygose „Sodininkas Florencijus“, „Dingęs paveikslas“ ar „Kiškis Morkus Didysis“, čia pasakojama viena istorija.

Naudojuosi galimybe ir piešti, ir rašyti istorijas. Man tai – labai smagu. Viskas gimsta vienu metu. Dar tik mintyse apgalvodamas istoriją, jos neužrašęs, iš karto kuriu scenas, matau piešinius. Kai viskas išryškėja mintyse, bandau užrašyti istoriją ir piešti eskizus. Tada vėl grįžtu prie teksto, vėl – prie eskizų. Kol nebaigiu piešti iliustracijų, neatiduodu teksto leidyklai. Kartą taip nudegiau: leidykla jau suredagavo tekstą, o aš jį dar norėjau pakeisti. Mat piešdamas aš tekstą vis taisau, kartais ir labai smarkiai jį pakeisdamas. Galų gale turiu visą teisę herojų nugalabyti, jei jis man nepatinka. Kartais pradinis istorijos variantas ir išspausdintas knygoje taip smarkiai skiriasi, kad sunku atpažinti.

– Tikinate pirmiausiai esąs dailininkas, o tik po to – rašytojas. Kaip ėmėtės plunksnos?

– Taivano leidėjai sumanė išleisti skirtingų šalių autorių knygutę. Reikėjo nupiešti iliustraciją ir parašyti tekstą, kurie tilptų į knygos atvartą. Nupiešiau istoriją apie čiulbantį žmogelį. Istorija leidėjams pasirodė labai juokinga, jie panoro gauti daugiau tokių istorijų. Paklaustas pamelavau, kad panašių istorijų esu parašęs ir gavau pasiūlymą išleisti 64 puslapių 34 istorijų knygą. Teko sėsti ir per mėnesį parašyti. Iki tol nemaniau, kad galėčiau rašyti. Viskas įvyko labai netikėtai. Taip „Kvailos istorijos“ buvo išleistos kinų kalba. Knygą gerai pirko ir leidėjai paprašė tęsinio. Parašiau „Trumpas istorijas“. Paskiau pamaniau, kad reikėtų ir lietuviškai šias knygeles išleisti. Nunešiau dviem leidykloms – abi jas atmetė. O leidykla „Nieko rimto“, vos įsikūrusi, ėmė ir išleido. Tik trečioji mano knyga, „Braškių diena“, buvo skirta pirmiausia lietuviškai auditorijai.

– Pasirinkote vaikišką auditoriją. Kas jus įkvepia kurti istorijas mažiesiems?

– Įkvėpimas kažkaip savaime atsiranda. Vaikų rašytoju nepasidaroma: arba gimsti toks, arba ne. Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų būti daroma, neturint gyslelės. Prisiminkime didžiuosius vaikų rašytojus – Alaną Alexanderį Millne, Lewis‘ą Carrollį, Beatrix Potter – jie rašė vaikams, tarsi rašytų suaugusiesiems. Aš rašau taip pat. Nerašau specialiai vaikams – rašau tai, kas įdomu man. Tą patį rašyčiau suaugusiesiems. Juk yra daug suaugusiųjų, mėgstančių skaityti knygas vaikams. Kai kas iš jų pasišaipo: ai, šitie – infantilūs. Bet man atrodo, kad vaikiškas knygas paskaityti labai sveika. Geros knygos vaikams paprastai yra geros ir suaugusiesiems. Jos skatina neprarasti humoro jausmo ir nepasidaryti per dideliais rimtuoliais.

– Esate ne kartą apdovanotas už knygų vaikams iliustracijas. Kuo turėtų išsiskirti geros iliustracijos šiai literatūrai?

– Nežinau. Jei žinočiau kokį stebuklingą receptą, tuoj pat sėsčiau ir parašyčiau netgi ne vieną, o kokias tris knygas. Kiekvieną knygą rašydamas galvoji, kad galbūt šita bus geriausia. Tuo ir žavus kūrybinis procesas – kiekvienas naujas kūrinys atrodo kaip vienintelis, geriausias. Padarai, žiūri – neišėjo, tada kuri kitą.

Receptų, kaip sukurti ką nors gero, nėra. Tai galioja visose meno srityse. Kartais puikūs kino specialistai stato filmą, parašo scenarijų, turintį visa, kas turėtų pritraukti, intriguoti žiūrovą, surenka puikius aktorius, o pasižiūri – visiškas šlamštas. O kartais tai, kas laužo stereotipus ar taisykles, tampa įdomiausia. Kūrybinis procesas – labai paslaptingas dalykas, nepasiduodantis jokioms taisyklėms.

– Jūsų knygų iliustracijos dažniausiai yra pieštos pieštuku ir lietos akvarele. Kodėl renkatės šias priemones?

– Tai pati tradiciškiausia technika, dar nuo B.Potter (1866–1943 m. gyvenusi britų rašytoja ir piešėja, „Pasakos apie triušį Petriuką“ ir kitų istorijų autorė – aut. past.) laikų. Šią autorę visi iliustruotojai – aš taip pat – labai myli ir laiko savo motina. Ji sukūrė vaikiškų knygų iliustracijų žanrą.

Man patinka klasikinė, senoviška, šiek tiek nostalgiška technika, dėl to ją ir naudoju, ir nežadu keisti. Šiaip man patinka įvairios technikos – ir jaunimo naudojama kompiuterinė, o pats renkuosi tai, kas man mieliausia.

– Jūsų piešiniuose matyti visa žmonių ir gyvūnų kūno konstrukcija: tarsi apibrėždamas skriestuvu, išryškinate sąnarius, kitus sujungimus.

– Matyt, kaltos mano penkerių metų studijos Vilniaus dailės akademijoje – baigiau ne grafiką, o pramoninį dizainą. Ten mus griežtai mokė braižyti, perspektyvos dalykų, geometrijos. Visa tai taip įsikaliau į galvą, kad net dabar negaliu pabėgti. Žinoma, kartais tai padeda: kai reikia tikroviškai pasibraižyti interjerus, gatves, architektūrą, tai darau lengvai ir su malonumu. Kai kurie kolegos grafikai dėl to man trupučiuką pavydi.

– Savo knygelėse dažnai vaizduojate pusamžį vyrą, išoriškai panašų į jus: liekną, trumpais plaukais, dažnai – su akiniais. Kodėl į savo istorijas perkeliate savotišką savo antrininką?

– Yra kelios priežastys. Kurdamas istorijas, aš visiškai į jas įsigyvenu, tarsi pats jose dalyvauju. Kol paišau, tikiu, kad viskas tarsi iš tikrųjų taip ir vyksta. Mano artimieji ir draugai žino: kai piešiu, taip įsijaučiu, kad, rodos, niekas kitas neberūpi, ir manęs kažkam kitam nelabai lieka.

Kitas dalykas, kad piešti save yra patogu. Mėgstu papaišyti iš natūros, pasiremti tikromis detalėmis, o kad kažkas pozuotų, prisiprašyti sunku – geriausia šiam reikalui išnaudoti save. Apsirengi kokį apsiaustą, užsidedi skrybėlę, pasidedi didelį veidrodį, pasisukalioji ir iš kažkurio taško save nupaišai. Gali išdarinėti visokias grimasas – niekas nemato. Gali ir save iš nugaros nupiešti – tam antro veidrodžio reikia. O ar portretą, ar žmogų, ar meškiną, ar kitą gyvūną paišai – didelio skirtumo nėra, paskui pripieši, ko trūksta.

Be to, man smagu iš savęs pasišaipyti. Visi tie mano paties savęs vaizdavimai yra su gera humoro doze.

– Kokių reakcijų sulaukiate iš mažųjų skaitytojų? Galbūt jie siūlo pakeisti vienos ar kitos istorijos pabaigą, kažkuo piktinasi ar džiaugiasi?

– Reakcijų būna visokių: ir pakritikuoja, ir paklausia. Stengiuosi rašyti visko iki galo neatskleisdamas. Palieku šiek tiek paslapties, laisvės fantazijai – kiekvienas skaitytojas gali pasukti galvą, kodėl ir kaip viskas iš tikrųjų vyko. Stengiuosi rašyti taip, kad knygą norėtųsi imti, vartyti, skaityti daug kartų, kad kaskart joje būtų galima surasti ką nors nauja. Ir piešiniuose įdedu visokių smulkmenų, detalių, keliančių klausimą: o ką jos reiškia? Vaikai dažnai manęs klausia: o kodėl čia nupiešta tai, ką tai reiškia, kodėl jis taip aprengtas? Atsakinėdamas imi fantazuoti ir kartais, užuot paaiškinęs, dar labiau viską supainioji. Bet man tai smagu. Rašymas, iliustracijų piešimas man – tarsi žaidimas.


Kas: K.Kasparavičiaus iliustracijų paroda.

Kur: „Eglės“ galerijoje (Raguvos g. 9–2).

Kada: paroda veikia iki lapkričio 6 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių