Kino operatoriui A. Kemežiui atminti: liūdnos kalbos jam nepatiktų

Liūdesys jam nepatiktų

Rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos "Kvėpavimas į marmurą" ekranizacija brendo palaipsniui. G.Beinoriūtė su knygos autore pažįstama nuo studijų laikų ir jau tuomet, dar tik pasirodžius pirmajai knygai, atkreipė dėmesį į jos kūrybą.

"Kvėpavimą į marmurą" skaityti buvę nelengva, ir tik po kelerių metų, baigiant kitą filmą, galvojant apie naujus kūrybinius kelius, režisierė suprato, kad knygoje pasakojama istorija jai labai artima. Šioje knygoje buvo visa tai, ko būtent tuo metu reikėjo, kas ją domino: painūs vyro ir moters santykiai, kūryboje atsikartojanti sudėtingų vaikų tema, veiksmo vieta "nei kaime, nei mieste" ir tokioje vietoje gyvenantys žmonės, kuriuos ji pažįsta ir pati panašiai jaučiasi.

"Kvėpavimas į marmurą" – paskutinis filmas, kuriame dirbo operatorius A.Kemežys. "Po šios netekties niekas nebebus, taip kaip buvo", – Kaune kalbėjo režisierė, kuri su A.Kemežiu kartu mokėsi kino meistrystės, kartu dirbo bendruose projektuose (pas A.Matelį "Prieš parskrendant į žemę" ir Š.Bartą "Septyni nematomi žmonės", nuo 2005 m. jie pradėjo filmuoti kartu), buvo bičiuliai ir bendraminčiai. Tačiau G.Beinoriūtė pabrėžė: apie A.Kemežį sunku kalbėti prislėgtai, jam tai tikrai nepatiktų: buvęs avantiūristas, idėjų žmogus, labai azartiškas, įdomus ir nepaprastas, nors su juo ir nebūdavo lengva. Operatorius savo ligą dar ilgai slėpė kuriant šį filmą, nes nenorėjo nereikalingų nuolaidų.

"Dar studijų metais A.Kemežys buvo tarsi bendrinis apibūdinimas keisto ir nenuspėjamo žmogaus. Su juo nebuvo labai saugu dirbti ir iš pradžių į jį atsargiai žiūrėjau, – pasakojo režisierė. – Jis visąlaik įsiveldavo į kažkokius nuotykius, po kurio laiko mes jau nustojome stebėtis, bet iš pradžių su juo pradėti filmuoti buvo nedrąsu. Buvo toks lyg mitas, kad A.Kemežys labai lėtai dirba. Iš tikrųjų aikštelėje kadro paruošimas užtrukdavo, bet tai nieko bendro neturi su jo lėtumu, atvirkščiai, jo smegenys dirbo greičiau nei įprasto žmogaus."

Jis savo darbe visada buvo nepaprastai priekabus ir preciziškas. Nuolat galvodavo, kaip papildyti scenas, kad jos atrodytų natūralesnės, o detalės – atsitiktinės, tarsi netyčia atsiradusios kadre.

G.Beinoriūtė žiūrovams pasakojo ne vieną istoriją, kurioje A.Kemežys sugebėdavo čia ir dabar priimti neįtikėtinus sprendimus susiklosčius įvairioms gyvenimo situacijoms. Ta savybė labai naudinga kine: filmuojant detales, smulkmenas. Pavyzdžiui, filmo "Kvėpavimas į marmurą" vienoje scenoje per verandos langą matyti lietvamzdis ir tarsi atsitiktinai jame įkritęs teniso kamuoliukas – tai yra A.Kemežio sumanymas, jis savo darbe visada buvo nepaprastai priekabus ir preciziškas. Nuolat galvodavo, kaip papildyti scenas, kad jos atrodytų natūralesnės, o detalės – atsitiktinės, tarsi netyčia atsiradusios kadre.

Kūrybos specifika

Ne vieną dokumentinį ir vaidybinį filmą pastačiusi režisierė didelės skirties tarp šių žanrų nedaro: "Kinas yra kinas. Skiriasi tik pats procesas, ir vaidybiniame kine jis sudėtingesnis, reikalaujantis daugiau laiko, jėgų, pasiruošimo ir daug daugiau streso."

Kino kūrėja prisipažino nemėgstanti savo filmuose naudoti daug muzikos, anksčiau netgi buvo nusiteikusi skeptiškai muzikos kine atžvilgiu ir remdavosi vaizdingu posakiu, kol ilgainiui nuomonė pasikeitė. "Virėjai savo klaidas slepia po majonezu, chirurgai – po žeme, man atrodė, kad režisieriai – po muzika, – lygino ji. – Bet mano požiūris keičiasi, dabar man atrodo, kad muzika yra galingas režisieriaus bendradarbis ir gali labai padėti, bet kiekvienas filmas reikalauja tam tikro priėjimo."

G.Beinoriūtės darbai tiek kine, tiek teatre susiję su vaikais, o 2001–2007 m. ji yra dirbusi "Vaikų linijos" savanore konsultante. Kine, pasak jos, darbas su vaikais niekuo nesiskiria nuo darbo su suaugusiais aktoriais, filmuojant svarbiausia yra juos atsirinkti, atrasti vaiką, kuris yra aktorius. Ir tai užtrunka, nes nėra tokios atrankos duomenų bazės kaip suaugusių aktorių, vaikus režisieriams tenka susirasti patiems, o atrankos kriterijai labai panašūs kaip ir visų aktorių. Režisierė paminėjo, kad užtrunka ne tik vaikų vaidmenų (kurie šiame filme yra svarbiausi) atrankos procesas, bet ir derinamai, pokalbiai apie vaikų aktorystę su jų tėvais. Atsakant į tėvų klausimus, juos įkalbinėjant tenka permąstyti ne tik vaikų vaidmenis, bet ir paties filmo tikslą, jo prasmę.

Aktorių parinkimą režisierė vaizdingai palygino su popierinės lėlės rengimu skirtingais drabužiais: aktoriai lygiai taip pat rengiami vaidmenimis, tuomet žiūri, mąstai, kaip jie atrodytų, kaip elgtųsi. Taip filme atsirado pagrindinio moters vaidmens Izabelės atlikėja – teatro ir kino aktorė Airida Gintautaitė. Liudą – pagrindinį vyro vaidmenį režisierė nuo pradžių buvo skyrusi kauniečiui teatro aktoriui Sigitui Šidlauskui. Jį norėjo nufilmuoti jau seniai, pamatęs režisieriaus Gintaro Varno spektakliuose Kauno valstybiniame dramos teatre, kai tarp nuolatinių aktorių būdavo ir pastarasis.

Kūrybos stilius ir metodai

Filme "Kvėpavime į marmurą" matome daug stambaus plano ir daug gamtos vaizdų. G.Beinoriūtė prisipažino, kad savo filme pati netikėtai atrado daug vizualinių panašumų su Š.Barto kino estetika. Kaip ir A.Kemežys, ji yra ilgai dirbusi su Š.Bartu, ir tai juos abu netiesiogiai paveikė.

G.Beinoriūtės ir A.Kemežio pirmasis bendras filmas buvo dokumentinis "Vulkanovka. Po didžiojo kino" ( 2005 m.), pasakojantis apie Š.Barto ir jo komandos filmo "Septyni nematomi žmonės" kūrimo procesą Kryme. Dar tuomet A.Kemežys atskleidė savo darbo metodą: kol nepradeda filmuoti, jis dar nesprendžia, kokį stilių pasirinks, kokie bus kameros planai.

Tai operatorius, kuris dirbo dokumentiškai, jis nemėgo piešti kadruočių, nes tai neperteikdavo perspektyvos ir šviesos. Filmuoti "Kvėpavimą į marmurą" buvo ruošiamasi videokadruotės principu: kiekvieną sceną operatorius kartu su režisiere pereidavo su mažesne kamera, apeidavo ją iš visų pusių ieškodamas geriausių kadrų ir po to vykdavo jų atranka. Režisierė teigia galėjusi sumontuoti nemažą dalį istorijos iš šių paruošiamųjų, repeticijų kadruočių.

Režisierė pabrėžė didelį kino operatoriaus A.Kemežio įnašą į paskutinįjį jo filmuotą darbą, ne be reikalo "Kvėpavimas į marmurą" dedikuotas šiam operatoriui atminti.