Kiekvienas kūrinys – žvilgsnis į save

Šįkart pašnekovė – jaunosios kartos atstovė, aktyvi parodų dalyvė tapytoja Gabrielė Šermukšnytė.

G.Šermukšnytės drobės atspindi šiuolaikinės masinės kultūros fragmentiškumą, netikrumą, apgaulę. Iš smulkių, preciziškai atrinktų detalių sudėliotos paveikslų kompozicijos žiūrovui yra laukas žaidimui, kuriame reikėtų būti budriam: minkštos, pastelinės spalvos, blizgesys, dailūs veidai, žvelgiantys iš drobių, tėra labai tikroviškas miražas.

– Autoportretas tai – kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Manau, kad autoportretas sunkiai galėtų būti tik šalta kopija. Žmogus save mato ir projektuoja labai įvairiomis pozomis, taigi tai yra būsenos, tam tikro vaidmens vaizdavimas, kuris netgi kinta darbo tapymo metu.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Tapau darbus serijomis, vedama temos, nuotaikos, klausimų, kurie man tuo metu neduoda ramybės, todėl viskas priklauso būtent nuo tos kolekcijos dienoraščio, mozaikos, kuriai sudėlioti autoportretas būna tapomas.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Man autoportretas yra reikalinga paveikslo siužeto dalis. Šiaip savo veido tiesiog vieno tapyti visame drobės plote nematau reikalo. Ta detalė kartu su kitais motyvais sudaro bendrą vaizdą, todėl tapau iš nuotraukų koliažo / eskizo.

– Kuo remiatės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Remiuosi paveikslo idėja ir nuotaika.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Kaip minėjau, mano atvaizdas bendroje paveikslo kompozicijoje nėra atsitiktinis. Autoportretas dalyvauja darbe plėtojamame naratyve, taigi fonas, siužetas, kontekstas dažnai yra svarbesni gal net už jį patį.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Bet kokiame darbe formatas priklauso nuo koncepcijos ir motyvo.

– Kuo žvilgsnis į save tapant autoportretą skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Skirtumas yra toks, kad kasdienybėje žmogus į save žvilgsnio taip ilgai nefokusuoja. O betapant nuolatinis žiūrėjimas į save gali net supykinti – klasikinis narcisistinis asmenybės konfliktas: šauki, kad atkreiptum visų dėmesį, bet ir pati negali to pakelti.

– Kur fokusuojamas žvilgsnis: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąjį)?

– Manau, kad apskritai visi kūriniai iš dalies yra žvilgsnis į save skirtinguose kontekstuose.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius? Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Iš esmės gal net neplanuotai pasivaizduoja viskas. Būtent šiame paveiksle "Stable" (2016) aš pertapiau savo senesnį darbą su autoportretu "Ilgai ir laimingai" (2016).

Tapant originalą ("Ilgai ir laimingai"), buvo apėmusi ypač prasta nuotaika ir kažkoks nuovargis. Pamenu, einu su išplautais teptukais vėlai vakare tokiu ilgu koridoriumi savo studijos link ir trumpą akimirką, tačiau labai įtikinamai matau sceną iš filmo "Švytėjimas" (angl. "The Shining", režisierius: Stanley Kubrickas) – kaip koridoriumi pasipila didelė kraujo banga ir srūva manęs link. Tuo metu supratau, kad prisiėmusi per daug darbų, besistengdama kuo daugiau padaryti ir visur suspėti, peržengiau kažkokią savo ribą ir smarkiai išsiderinau.

Viskas baigėsi gerai: pailsėjau ir viskas buvo vėl puiku, bet nusprendžiau pertapyti tą paveikslą, jau kabantį galerijoje ant sienos, palikusį mane ramybėje. Mano autoportretas iš jo šukuoja mano alter ego – liūtą. Kadangi pati turiu itin besiveliančius plaukus, šukavimas – tarsi minčių tvarkos, nusiraminimo, pailsėjimo ir susitaikymo su savimi veiksmas.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą?

– Truko neilgai – keletą savaičių, nes darbas palyginti ekspresyvus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių