Kelmės žydų istorija išryškina lietuvių nacionalizmą

Laikas kalbėti apie skaudžiąją istorijos pusę

Manoma, kad į Kelmę žydai ėmė keltis XVII amžiuje, ilgainiui tapo didžiausia gyventojų grupe miestelyje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą Kelmė buvo svarbus religinis žydų centras. Čia veikė pasaulyje garsi Kelmės Talmud Tora ješiva, kurioje buvo ruošiami rabinai. Šiandien apie Kelmės žydų istoriją primena tik senieji žydų kapai, vos vienas kitas per karą ir gaisrus išlikęs namas, masinės Holokausto aukų žudynių vietos ir iš viso pasaulio į Kelmę savo protėvių šaknų ieškoti atvykstantys žydai.

„Atsirado būtinybė išsiaiškinti, kas buvo, kaip buvo, kodėl buvo. Anksčiau to nereikėjo – Tarybų valdžia viską sprendė, kanonizavo. Todėl ir neskaudėjo – nebuvo kalbama apie tai, nereikėjo atsakymų į jokius klausimus“, – yra sakęs Icchokas Meras.

Prieš porą metų miręs rašytojas I. Meras dar 1990-aisiais televizijos laidai „Menora“ teigė, kad atėjo laikas kalbėti apie skaudžią Lietuvos istorijos pusę. Prieš daugiau nei 25 metus pasakyti žodžiai visiškai nepaseno, galbūt net atvirkščiai – daug labiau tinka šiandieniniame kontekste.

Veikė net kelios mokyklos

Kelmiškė Danutė Birgerienė puikiai prisimena prieškario Kelmę: „Tai buvo mažas miestelis – mediniai namukai centre, visur tokios lūšnelės, kurios per karą sudegė. Žydų gyveno labai daug, buvo dvi sinagogos. Buvo ir ješiva – rabinų mokykla. Matydavome jų labai daug, apsirėdžiusių tomis drobulėmis, jaunų“.

Šiandien apie Kelmės žydų istoriją primena tik senieji žydų kapai, vos vienas kitas per karą ir gaisrus išlikęs namas, masinės Holokausto aukų žudynių vietos ir iš viso pasaulio į Kelmę savo protėvių šaknų ieškoti atvykstantys žydai.

Viena žymiausių Lietuvoje Kelmės Talmud Tora ješiva veikė iki pat nacių okupacijos. Ješivą juosė aukšta tvora, atskirianti besimokančius joje nuo likusios bendruomenės. Studentai išsiskyrė savo apranga, taikydavo tylėjimo praktiką, o patekti į ješivą galėjo tik išlaikę egzaminus. Kelmėje taip pat veikė keturmetė Mažoji ješiva, ten mokydavosi berniukai maždaug nuo devynerių iki šešiolikos metų.

Miestelyje taip pat veikė trys žydų pradinės mokyklos – keturių klasių Javne berniukų mokykla, viena pirmųjų Lietuvoje sionistinės pakraipos Tarbut mokykla ir Šulamit mokykla, skirta mergaitėms. Baigę pradines mokyklas, žydų berniukai galėdavo stoti į Mažąją Ješivą arba lietuviškas mokyklas. Mergaitės pasirinkimo neturėjo, mokslus galėjo tęsti tik lietuviškose mokyklose.

Iš pradžių lietuviškose mokyklose žydų tautybės mokinių buvo labai nedaug. Pavyzdžiui, Kelmės progimnazijoje 1925-aisias mokėsi tik trys žydės mergaitės. Vėliau žydų mokinių daugėjo – tai rodo faktas, kad 1937-aisiais, progimnazijai tapus gimnazija, paskiriamas ir žydų tikybos mokytojas.

Nors Kelmėje žydų religinis gyvenimas buvo ypač ryškus, didelė dalis miestelio žydų gyveno iš prekybos. D. Birgerienė pasakoja, kad didžioji dalis prekybos ir pramonės verslų Kelmėje priklausė žydams. Vietiniams žydams priklausė apie 20 sunkvežimių. Jau 1889-aisiais Kelmėje veikė Lipšico vaistinė, Leizeriui priklausė pašto arkliai. O štai Ichieliui Udvinui priklausė vienintelė visą miestelį aprūpinanti elektrinė.

„I. Udvinas pirmasis Kelmėje įžiebė lemputę. Dar buvo mano mamos draugė Golda, ji viena valdė didelius sandėlius. Mano mama turėjo arbatinę, buvo verslininkė. Ji labai draugavo su žydais. Kai būdavo žydų Velykos, niekad netrūkdavo macų. Žydai juos nešdavo kaip simbolį, dovaną draugams, dalydavo lietuviams“, – pasakoja D. Birgerienė.

Toliau gyvenantys lietuviai žydų vengdavo

Elena Kalinauskienė nuo pat gimimo gyveno Verpenos kaime, šalia Kelmės. Ji teigia, kad seniau miestelyje būdavo vien žydai: „Visos gatvės buvo vien žydų. Lietuviškų parduotuvių buvo tik dvejos, viena iš jų – mėsinė. Žydams nešdavome naminius kiaušinius, juos parduodavome. Jei reikėdavo pinigų, mama įdėdavo 10–15 kiaušinių ir liepdavo nešti žydams. Jie žinojo, kad tai švieži kiaušiniai, iš kaimo“.

Žydai nedirbdavo „juodo“ darbo. Jie turėdavo valytojas, kurios tvarkė kambarius ar valė kilimus. Šabo metu jie nedegdavo žvakių patys, prašydavo, kad tai padarytų tarnaitė ar dar kas nors.

E. Kalinauskienė galėtų valandų valandas pasakoti istorijas apie žydus. Ji puikiai prisimena penktadienio vakarus, kai žydų namų languose degdavo Šabo žvakės. Arba, pavyzdžiui, rudens šventę Sukkot. Jos metu visai savaitei žydai pasistatydavo šakomis dengtas palapines, turėjusias priminti, kaip žydai, glausdamiesi palapinėse, 40 metų klajojo po Sinajaus dykumą.

Lietuviai nebūtinai visada suprasdavo žydų tradicijų ar švenčių prasmę. Ne visi žinodavo, kad, pavyzdžiui, per Šabą žydams negalima degti ugnies, todėl to jie dažniausiai prašydavo padaryti savo kaimynų lietuvių.

E. Kalinauskienė dalijasi prisiminimais ir sako, kad žydai nedirbdavo „juodo“ darbo. „Jie turėdavo valytojas, kurios tvarkė kambarius ar valė kilimus. Šabo metu jie nedegdavo žvakių patys, prašydavo, kad tai padarytų tarnaitė ar dar kas nors“, – tikina pašnekovė.

Gali atrodyti, kad lietuvių ir žydų santykiai tiek pačioje Kelmėje, tiek ir aplinkiniuose kaimuose buvo geri. Visgi, kai kurie lietuviai, ypač tie, kurie gyveno tolėliau nuo pagrindinių žydų gyvenamųjų vietų, vengė draugauti ar dirbti kartu su žydais.

Pavyzdžiui, E. Kalinauskienė prisimena norėjusi eiti tarnauti pas žydus ir jų ūkyje melžti karvių – Kelmės rajone keli stambūs žemvaldžiai buvo žydai. Tačiau jos mama atkalbėjo ją nuo tarnystės: „Mama pagąsdino mane, kad karvės labai didelės, duoda po kibirą pieno, kaip aš tiek išmelšiu. Mama sakė, kad užsidėsiu vardą – žydmergė. Viena tokia buvo, ji ilgai tarnavo, taip ją visi ir vadino“.

Paminklą supa kukurūzų laukas

Kelmėje, žydų žudynių vietoje stovi paminklas, kurį po karo pastatė Kornelijos Lopetienės tėvas – slapstantis jam pavyko išsigelbėti ir išgyventi Holokaustą. Paminklo teritorija aptverta tvorele, o prie tako – daugybė akmenėlių, kuriuos žydai atneša lankydami artimųjų kapus.

Paminkle iškaltas aukų skaičius – 485. Tiek žydų sušaudyta per pirmąsias masines žudynes Kelmėje liepos pabaigoje, antrosios masinės žudynės įvykdytos rugpjūčio pabaigoje. Istorikų duomenimis, iš viso per dvejas masines žudynes sunaikinta maždaug 1300 Kelmės ir aplinkinių kaimų žydų.

Dalis žydų išvežta sušaudyti į Žagarę, daliai pavyko pasislėpti ir taip išsigelbėti. Tačiau, radus slėptuvę, žydų laukė ta pati lemtis – sušaudymas. Taip galėjo nutikti ir K. Lopetienės tėčiui ir tetai. Jie su kitais žydais slėpėsi viename miško namelyje, netoli Kelmės esančiame Graužių kaime. Deja, bet kažkas įskundė besislapstančius žydus ir visi jie buvo sušaudyti keli šimtai metrų nuo namo, išskyrus K. Lopetienės tėtį ir tetą.

Vieta, kurioje stovi paminklas, iš visų pusių apsodinta kukurūzais. Dėl priėjimo prie artimųjų sušaudymo vietos K. Lopetienei susitarti su ūkininku, nuomojančiu žemę iš JAV gyvenančios savininkės, nepavyksta. Nors apie šią problemą žino ir Kelmės savivaldybė.

V. Ličytės / LRT nuotr.