Kauno meno bienalė: gyvenimas virsta menu

Keliose svarbiausių Kauno galerijų visą spalio mėnesį verda darbas. Tarptautiniame dvimečiame renginyje Kauno bienalė "Textile'09" dalyvaujantys menininkai audžia, kuria tekstilės pastoges, portretus ant šilko.

Trumpai tariant, daro tai, ką ir įsivaizduojame vykstant tekstilės renginyje. Tačiau kita menininkų dalis, regis, kviečia publiką tiesiog žaisti, bendrauti - pasikeisti drabužio etiketę, gaminti elektrą, statyti popierinius namelius, palikti savo bato atspaudą lino pluošte. Kas bendra tarp minėtų projektų ir meno? Ar tekstilės bienalėje pakanka tekstilės? Savo atsakymus pateikia netiesioginėje diskusijoje apie šiuolaikinę tekstilę dalyvavę bienalės tarybos pirmininkas Edas Carrollas (E.C.) ir menotyrininkė Laima Kreivytė (L.K.).

- Tradiciškai tekstilė suprantama kaip vizualinių menų periferijoje esantis antrarūšis menas. Ar šis supratimas keičiasi?

L.K.: "Tekstilės bienalė aiškiai parodo ne tik tai, kad meno šakų ribos nyksta. Bienalė tampa šiuolaikinio meno, naudojančio tekstilės strategijas ir kartais medžiagas, renginiu. Tekstilės supratimas griežtąja prasme, kaip anksčiau buvo suvokiama, kad ji būtinai yra susijusi su siūlais, audimu, kad tai yra dekoratyvus taikomasis arba labai funkcionalus menas, traukiasi į antrą planą. Negalima sakyti, kad pastarojo, funkcionalaus, meno, visiškai nėra ir nereikia - labai gerai, kad yra kilimų, tapiserijų (juos Lietuvoje įprasta vadinti gobelenais - aut. past.), kad mes turime drabužius. Tačiau juo toliau, juo labiau šiuolaikinis menas yra susijęs su mąstymu, idėjomis. Toks jis yra bienalėje."

E.C.: "Periferija - tam tikra pakraščio sritis. Kiekvienam menininkui svarbu, kaip jo darbas priimamas, vertinamas - pavyzdžiui, ar jis priimamas kaip šiuolaikinio meno diskurso dalis, ar ne. Kalbant apie tai, ar tekstilė yra vizualinių menų centre, reikia atsižvelgti, ar tie kūriniai kalba ir ar tai, kas jais sakoma, yra išgirstama. Esančiojo periferijoje bėda ta, kad jo menas arba nekalba, arba jis nėra girdimas. Tai yra iššūkis kiekvienam menininkui, ar jis kuria vizualinių menų, ar tekstilės, ar bet kurioje kitoje menų srityje."

L.K: "Mūsų menininkams trukdo įgyta edukacija, paremta vienos konkrečios specialybės išmokimu. Besimokydami menininkai turėtų labiau migruoti po įvairias specialybes ir rinktis savo meninę kalbą pagal tai, kas tuo metu jiems atrodo įdomiausia, tikslingiausia. Tai nereiškia, kad ateityje visai nebus tekstilės kūrinių - tiesiog aiškiau atsiskirs meninės idėjos ir tai, kas yra tekstilė, turinti praktinę funkciją. Tuomet nebekils tokio klausimo, ar tekstilė - antrarūšis menas, nes jis nėra antrarūšis. Tai yra ne tekstilės, o jos suvokimo problemos. Dažnai problema yra ta, kad tekstilė - pakankamai šiuolaikiška, kalba aktualiomis temomis, nors dažnai pasirenka tradicines priemones, bet tai yra svarbu - sukuriamas tam tikras kontrastas. Tarkim, pasirenkama rankdarbių technika, o perteikiama labai šiuolaikiška žinia.

Dažnai suvokėjai turi išankstines nuostatas apie tai, kad tekstilė yra taikomoji dailė. Jei įvairių sričių menininkai imasi adatos ir siūlo, paradoksaliai galvojama, kad tai yra gerai, tai - šiuolaikinis menas. O jei žmogus, baigęs tekstilės mokslus, kuria konceptualius darbus, galvojama: ai, čia tekstilė, čia - ne taip svarbu. Nieko nėra antrarūšio. Yra tik įdomūs ir neįdomūs darbai, pasisekusios ir nepasisekusios strategijos. O medžiaga nebėra lemiamas faktorius. Daug svarbesnis yra pranešimas, žinia, kurią kūriniu išsako menininkas."

- Kokių tekstilės menininkų - kuriančių taikomąją tekstilę ar konceptualiai mąstančių yra daugiau?

L.K.: "Egzistuoja skirtingas kartų mąstymas. Vyresnioji karta formavosi tada, kai dailė buvo aiškiai skirstoma į tapybą, tekstilę, skulptūrą. Buvo siekiama meninės kalbos specifiškumo - kad tekstilė nekopijuotų tapybos ir panašiai. O vidurinioji ir jaunesnė karta žymiai plačiau suvokia savo galimybes ir neapsiriboja vien tekstilės technikomis ar medžiagomis, priima labai daug naujovių. Šie procesai - neišvengiami. Jei ateityje bus audžiamos tapiserijos, jos bus kitokios. Technikos, reikalaujančios didelio profesinio išmanymo, niekur neišnyks, nes tai yra didelė vertybė. Tačiau menininkai pradės jas naudoti kitaip. Prisiminkime: pasikeitusi, su kitokiu požiūriu į paveikslą, jo erdvę, potėpius, į tai, ką ir kaip vaizduoti, atgimė tapyba. Pasikeitusi, manau, atgims ir tradicinė tekstilė."

E.C.: "Suvokiant tekstilę, didelę įtaką yra padariusios Europos meno mokyklos. Jei yra menų ir dizaino koledžas, menai suprantami kaip tapyba, skulptūra, teatras ir taip toliau, o tekstilė priskiriama taikomojo meno sričiai. Sekant šia tradicija taikomųjų menų sritis buvo suvokiama kaip ne tokia svarbi vertinant iš šiuolaikinio meno pozicijos. Bet dabar ši perskyra meno mokyklose nebėra tokia svarbi. Mano šalyje, Airijoje, ypač - Anglijoje, menų studijos išgyvena tamsius viduramžius. Būsimieji menininkai mokomi dirbti arba taikomųjų, arba vizualinių menų srityse. Tamsiais viduramžiais tai vadinu dėl to, kad būsimiesiems menininkams siūlomos tik dvi alternatyvos. Arba jie turi eiti į studiją ir tapyti vienatvėje, kurti sekant menininko genijaus tradicija, arba jie gali tapti mados industrijos dalimi, būti darbo jėga taikomųjų menų srityje. Toks pastaruosius šimtą metų buvo menų studijų mechanizmas, dabar esantis aklavietėje: jis nebeveikia, turi būti peržiūrėtas ir atnaujintas. Įvairios meno kolegijos taip pat yra aklavietėje - jos nesugalvoja, kaip būti menininku šiuolaikiniame pasaulyje."

- Koks kelias iš šios situacijos?

E.C.: "Tai turėtų būti kelias, jungiantis šias dvi fundamentalias praktikas. Ir abi praktikos turi iš naujo ieškoti jungčių su visuomene. Tai, kad į muziejus, galerijas labai sunku privilioti žmones, yra ne tik Lietuvos problema. Taip yra įvairiose šalyse. Vadinasi, menas turi ieškoti naujų jungčių su visuomene. Nes jei nėra publikos, tai kam tada skirtas menas? Faktas, kad daug mokesčių mokėtojų pinigų skiriama finansuoti menininkų projektams. Ir bienalė finansuojama šiais pinigais. Taigi mes turime būti atsakingi prieš mokesčių mokėtojus - turime pritraukti publiką į bienalės parodas, kviesti čia atrasti kažką nauja. Jei mes to nepadarysime, pralaimėsime - negalime tiesiog sėdėti užsidarę ir kurti tai, kas domina tik mus pačius.

Pakartosiu: menininkams, menui labai svarbu iš naujo atrasti ryšį su visuomene. Tai - svarbus ryšys, bet jis nėra pakankamai išplėtotas. O bienalė kaip tik ir stengiasi plėtoti šį ryšį, ieško naujų būdų, kaip įtraukti visuomenę į meno procesus. Rezidencijų programai ieškojome menininkų, kurių darbai būtų įdomūs ir įtraukiantys publiką. Šiemet tai yra vienas bienalės ženklų."

- Kauno paveikslų galerijoje, kur esame įpratę matyti solidžius meno kūrinius, suaugusieji ir vaikai kviečiami statyti kartono namelius, karpyti žmogeliukus. Kaip publikai paaiškinate, kad tai - menas?

L.K.: "Tai susiję su sąveikų estetika. Šiais laikais sukuriama daug meno, besiremiančio sąveikų estetika, - akcentuojamas ne galutinis produktas, meno objektas, bet pats kūrimo procesas. Ir žiūrovas į tai įsijungia. Paveikslų galerijoje matome, kaip menininkės iš "Prieglobsčio" projekto įsikuria savo kambarėlius, čia nuolat daug žmonių - jie ne tik stebi, bet ir patys dalyvauja kūrybos procese. Dabar menas suvokia žiūrovą kaip aktyvų ir mąstantį partnerį. Menininkai kviečia ne pasigrožėti jau sukurtais kūriniais, o kurti kartu. Tai yra lygiavertis žiūrovo ir menininko traktavimas. Klausimas, ar auditorija tam pasirengusi."

E.C.: "Tai vienas klausimų, nuolat kylančių bienalėje: kada tai, ką darome, yra gyvenimas, o kada - menas? Nežinau, ar į šį klausimą yra paprastas atsakymas. Bet publika, ateinanti į bienalės siūlomus užsiėmimus, taip pat turėtų savęs paklausti, ar tai yra tiesiog gyvenimo dalis, ar menas. Kai į bienalės užsiėmimus ateina daug vaikų, Kauno paveikslų galerija nebeatrodo kaip meno šventovė. Ji atrodo kaip turgus: daug žmonių, daug triukšmo. Klausimas, ar mėnesio pabaigoje iš viso to, kas buvo daroma, susiformuos meno kūrinys. Kai mūsų projektai pasibaigs, vieni žmonės galbūt sakys, kad tai - geras menas, kiti - kad blogas. Tačiau iššūkis, kurį priėmėme mes, buvo siūlymas pažvelgti į meną šiuolaikinėmis akimis, nelaukiant gražaus kūrinio projekto pabaigoje."

- Ką jūs pasakytumėte žmonėms, bienalės parodose pasigendantiems tekstilės?
E.C.: "Turime ir tiesiogiai su tekstile susijusių projektų. Jau tapo įprasta, kad savo projektus bienalei dažniausiai teikia Lietuvos tekstilės menininkai, o iš užsienio sulaukiame įvairių sričių menininkų. Gerai, kad bienalėje neužbrėžiama griežtos ribos, kas yra tekstilė ir kas - ne. Gerai, kad tokios ribos nyksta.

Tai, ką matome bienalėje, yra 50-ies menininkų kūriniai. Jiems talkina būrys savanorių, kurių daugelis yra studijavę menus, bet vėliau dėl įvairių priežasčių nuo jų nutolę. Čia jie turi galimybę iš naujo savyje atrasti norą būti menininku. Tai - bienalės įtaka žmonėms, kurios aš, kaip vienas iš renginio organizatorių, siekiu. Man bienalė yra kultūros vyksmas, o žmonės - to vyksmo dalyviai."

- Koks šiemetinės bienalės lygis?

L.K.: "Renginio organizatoriai labai aiškiai supranta, ką daro. Jie domisi šiuolaikinio meno procesais ir teorijomis, gerai išmano savo sritį. Sprendžiant iš dalyvaujančių menininkų, iš to, kad edukacijai, žiūrovui skiriamas didelis dėmesys, matyti, kad renginio lygis yra aukštas. Tai rodo ir faktas, kad garsūs užsienio menininkai ir teoretikai atvažiuoja į Kauną ir labai rimtai įsijungia meninį procesą, vykstantį bienalėje.


Šiame straipsnyje: Kauno meno bienalėSantaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių