Kauno kino festivalyje – intriguojanti programa

Atsinaujinęs X tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF) siūlo tai, ko miesto sinefilams jau seniai trūko: intriguojančią, nepriklausomų, eksperimentinių filmų programą, pokalbius su pasaulyje pripažintais kino kūrėjais, paskaitas ir diskusijas po seansų kino temomis.

Žiūrovams siūloma atrasti, susipažinti su šiandienos svarbiais nekomerciniais filmais ir jų kūrėjais, darbais, kuriuos jau yra pripažinę kitų šalių kino mėgėjai. Štai šiemet pristatoma Kanados avangardinio, eksperimentinio kino programa arba festivalį atidaręs poetinis į žanrų ribas netelpantis iraniečio režisieriaus Alirezos Khatami filmas "Užmaršties eilės" (pagerbtas įvertinimais Venecijos festivalyje).

Eilės dingstančiam pasauliui

Pristatydamas savo debiutinį, septynerius metus kurtą filmą "Užmaršties eilės" A.Khatami, prašė žiūrovų prisiminti savas istorijas apie išnykimą, apie dingstančius be žinios žmones: "Lietuvoje taip pat buvo daug žmonių, kurie buvo priversti išvykti, kurie buvo išsiųsti, tikiuosi, juos irgi prisiminsite."

Su šio filmo pirmine idėja susijęs režisieriaus išgyvenimas vaikystėje, kai per Irano ir Irako karą žūstant tūkstančiams žmonių, kareivių kūnai fronte dingdavo be pėdsakų ir niekada nebūdavo surandami. Vienas dingusiųjų buvo jo kaimyno sūnus ir tik praėjus penkiolikai metų ieškotojų komanda, aptikusi jo batą, tėvams pranešė: "Štai jūsų sūnus." "Neįtikėtina, bet vienas batas gali atnešti ramybę visai šeimai", – kalbėjo režisierius.

"Užmaršties eilės" prasideda austrų poeto Paulio Celano eilutėmis: "Pasaulis dingo, aš turiu tave nešti." Šio filmo siužetas sukasi apie seno morgo darbuotoją, sugebantį prisiminti viską, išskyrus žmonių vardus (taip pat ir savo), ir jo pastangas palaidoti morge visų pamirštą vieną merginą.

"Kai pamiršti, kad pamiršai – tai yra užmarštis", – filme sako vienas duobkasys filosofas, savo nieko neužmirštančiam bevardžiui kolegai. "Užmaršties eilės" pasakoja kur kas universalesnę istoriją nei Čilėje vaizduojamas teroras, persekiojimai, ir dingstantys kūnai – apie įtraukiančią užmaršties galią ir žmoguje tvyrantį norą jai pasipriešinti čia kalba jautri kino poetika.

Filme daug simbolių ir metaforų, pvz., scena morgo rūsyje archyvo kartotekoje, kur tamsiuose, tik sutirpusia žvake apšviečiamuose siauruose praėjimuose gali greitai pasiklysti ir niekada nerasti kelio atgal. Tai lyg praeitį, mirusių (dingusių) žmonių istorijas saugantis Minotauro urvas, kur be Ariadnės į rankas įdėto siūlo galo niekas negali laisvai ir saugiai klajoti.

Niekas šiame filme nežino, ir kodėl į krantą numirti vis išplaukia banginiai – juos dažnai savo kelyje sutinka pagrindinis filmo veikėjas. Jei filme pasikartojančią banginių metaforą interpretuotume pagal seną mitą, kad pasaulis laikosi ant banginių nugaros, išeitų, kad kiekvienas pražuvęs (dingęs) žmogus – tai išnykęs pasaulis. Tai filmas apie dingstantį pasaulį, per kurį keliauti gali tik su poezija, žiūrint jį neįmanoma neprisiminti vieno didžiausių kino siurrealistų čiliečio Raulio Ruizo darbų.

Netobulumų tobulybė

Kitas TKKF drąsus filmas – tai naujasis išmintingojo kino taisyklių laužytojo prancūzo Bruno Dumont'o miuziklas "Žanetė: Žanos d’Ark vaikystė". Pagrindinius vaidmenis apie prancūzų šventąją Žana d’Ark režisierius paskiria vaikams, jiems asistuoja kiti neprofesionalūs aktoriai.

Filmo siužetas ir tekstas remiasi XIX a. pab.–XX a. pr. prancūzų (taip pat orleaniečio) mistiko poeto Charles Péguy poema, kurios keistą, sunkiai perprantamą grožį režisierius teigia galėjęs išreikšti vieninteliu būdu – per muziką. Taikydamas siurrealistų sugretinimo metodą, jungdamas skirtingus, tarpusavyje nederančius reiškinius (pvz., malda ir sunkiojo metalo muzika ar teologinė, filosofinė retorika ir ją lydintys komiški, akrobatiniai veiksmai), B.Dumont'as išgauna naują kokybę akims, ausims ir mintims, kitaip tariant, kine dar neatpažįstamus dalykus.

Filme daug kas sąmoningai tarpusavyje nedera arba dera labai keistai, komiškai. Bet būtent taip tuo metu visuomenei turėjo atrodyti jaunos (16 metų) merginos ir karžygės (vedančios vyrų armiją į kovą) viename asmenyje derinys. Atkartodamas šią temos problematiką pačioje kūrinio formoje režisierius sukuria vieną keisčiausių pastarojo meto filmų, taip primindamas, kokia graži ar tragiška, bet ir keista, pilna prieštaravimų yra Žanos d‘Ark istorija.

B.Dumont'o filmo herojė Dievo (ne)buvimo ieško tapybiškame gamtos peizaže. Pasak režisieriaus, siekiant pavaizduoti būtį, gamtą kaip procesą, jis sąmoningai palieka neprofesionalių aktorių vaidybos netobulumus. Visai kaip ir jo mėgstamoje flamandų dailėje, kurioje Dievas, šventieji, angelai vaizduojami kaip paprasti žmonės, kur atsisakoma italų renesanso tapybos (arba šiandienos Holivudo kino) idealizmo ir tobulumo, taisyklingų veido, kūno formų. Daugumoje vietų tiesiog neįmanoma sulaikyti šypsenos, tačiau šis filmas stebina tiek savo koncepcijos, tiek turinio rimtumu, tiek nesiliaujančiomis, sėkmingomis režisieriaus pastangomis kiną atrasti iš naujo.

Tuštumos simbolika

Dar vienas savo novatoriškais sprendimais žavintis TKKF filmas – tai avangardinis kanadiečio režisieriaus Isiah Medinos debiutinis darbas "88:88", jo pristatyti į Kauno kino festivalį atvyko pats režisierius.

Pasak I.Medinos, skaičiai "88:88" užsidega tuomet, kai namuose išjungiami elektros prietaisai, pvz., neišgalint susimokėti komunalinių sąskaitų, šis skurdas filme yra gretinamas su filosofine tuštumos idėja.

Dėl filmo medžiagos – režisieriaus ir jo draugų kasdienybės akimirkų – darbas atmintyje pirmiausia iššaukia palyginimą su dienoraštiniu kinu (pvz., Jono Meko), tačiau šių vaizdų nelydi tokiam kinui būdingas nuoseklus vieno protagonisto komentaras, nes su žodine/garsine medžiaga "88:88" režisierius elgiasi kaip su dar vienu vaizdu, jį taip pat montuoja, karpo, suleidinėja, sluoksniuoja ar braižo lyg plokšteles. Dėl itin laisvo garso ir vaizdo traktavimo "88:88" daug kas lygina su vėlyvojo Jeano – Luco Godard‘o darbais.

Vienu momentu (tai bene gražiausia filmo vieta) I.Medina filmo žiūrovas girdi kompozitoriaus Johno Cage'o kūrinį fortepijonui "Kraštovaizdyje", tuo metu antrame plane permanentiškai sukasi filosofinių–matematinių teiginių audio kilpai. "Gražios" muzikos (artimos Eriko Satie kompozicijoms) J.Cage'as parašė labai nedaug (tik ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu), vėliau jo filosofija rėmėsi tylos, triukšmo ir atsitiktinumo sąvokomis. I.Medina filme, kaip ir J.Cage'as muzikoje (tik režisieriaus atveju medžiaga yra vaizdinė), bet kuris kasdienybės "triukšmas" yra kino kūrinio kompozicijos objektas.

Filmo "88:88" medžiagą triukšmu galima pavadinti tik santykinai, iš įvairių pusių srūvančius garsus ir vaizdus neretai pertraukia skambi tyla ar tiesiog poezijos šnabždesys. Vaizdo ir garso trūkinėjimai filme atspindi ir filmo pradinę idėją – "88:88" – tuštumą. Režisierius filmuodamas iškart įtraukia ir montavimo sprendimus, taip filmo kūryba tampa grįžtamuoju procesu, kur daug kas priklauso nuo atsitiktinumo, netikėtumo ar nesuplanuotų dalykų.

Mokslo ir meno lygiagretės

I.Medina teigia, kad norint kurti kiną nereikia jokių ypatingų resursų, tereikia paprastos kameros (kad ir mobiliojo telefono – filme matome įvairių medijų formatus), mąstymo ir laisvo laiko. "Kad ir kas tai būtų – finansinės problemos, Hegelis ar meilė, kinui nėra nieko, apie ką jis negalėtų mąstyti", – Kaune kalbėjo I.Medina.

Kad ir kas tai būtų – finansinės problemos, Hegelis ar meilė, kinui nėra nieko, apie ką jis negalėtų mąstyti.

Matematiką ir filosofiją studijuojantis kanadietis prisipažino, kad jam vienodai svarbus tiek naratyvinis, tiek eksperimentinis kinas, tiesiog ši konkreti skurdumo patirtis nebūtų gerai išreikšta naratyviniame kine. I.Medina pasakojo, kad mokslas (matematika) draudžia pasakojimą ir naraciją kaip žinojimo formą ir bando atrasti formą, kuri nebūtų naratyvinė. Pats Platonas daug kalbėjo apie realybės įrodymą, bet vis tiek pasakojimą baigė mitu, tad ir I.Mediną domina abi šio reikalo pusės (režisierius atskleidė, kad yra parašęs ir naratyvinio kino scenarijų, kurį, tikėkimės, jam pavyks realizuoti ateityje).

Dar 8-oje klasėje filosofija susidomėjusį I.Mediną kine domina ne tiek minties ir vaizdo santykis, kiek santykis tarp minties ir montažo, minties radimasis sugretinus du skirtingus dalykus. Nepaisant to, kaip ateityje keistųsi kino materija (cheminė medžiaga, skaitmeninė ir t.t.), montažas visuomet išliks, ir jis susijęs su kažkuo amžinu, teigė kino kūrėjas, nes kadrams judant laike ir erdvėje, montažas (pjūvis) ne tiek įvyksta, kiek daro galimą patį įvykį. Apie tai kalbama ir naujojoje matematikos teorijoje, kur begalybė yra įmanoma tik nutrūkus įprastai skaičių sekai. Dėl montažo ekrane atsiranda niekis, o tai, pasak I.Medinos, vėl susiję su diskursu apie skurdumą ir apie niekį filosofijoje, todėl montažas yra tai, kas jį domina kine.

Atidarymo metu režisierius A.Khatami pastebėjo, kad TKKF (apie kurį jis jau žino penkerius metus) yra didelės meilės kinui rezultatas. Norisi jam pritarti, kad tai festivalis, kuris savo praktika įrodo teiginį, kad sinefilija, įtraukiant į šį žodį tiek meilę kinui, tiek norą geriau pažinti šią mediją ir tuo dalytis su kitais (kaip tai yra apibrėžęs prancūzų kino kritikas Serge‘as Daney), šiais laikais jau nebeturi sienų ir ribų, ir šis reiškinys šiandien beldžiasi į kauniečių duris.


Kas? Filmo "Žanetė: Žanos d’Ark vaikystė" seansas. Prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais. Filmą pristato istorikė dr. Laima Bucevičiūtė.

Kur? "Romuvos" kino salėje (Kęstučio g. 62).

Kada? Gruodžio 9 d.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių