Kaip šiuolaikiškai įamžinti prisiminimus apie mirusiuosius?

  • Teksto dydis:

Nors šių žmonių jau seniai nebėra tarp mūsų, tačiau mes vis tiek apie juos galvojame, pasakojame apie juos istorijas, ir retsykiais nupučiame dulkes nuo jų nuotraukų. Nesvarbu, kad jie ilsisi amžinybėje, jie vis dar tebėra mūsų gyvenimo dalis, padėjusi mums tapti tokiais, kokie esame šiandien. Ir ne mes vieni ieškome įvairiausių būdų, kaip įprasminti mūsų mirusių artimųjų prisiminimą, visame pasaulyje žmonės bando tuos prisiminimus užfiksuoti ir išsaugoti.

Medis mirusiajam

Lietuvoje įprasta, kad medelius sodina gimusiems vaikams, tačiau kitose pasaulio šalyse žmonės nevengia pasodinti medžio ir mirusio žmogaus atminimui. Mūsų šalies klimatas vizualus, tad keičiantis metų laikams bus įdomu medį stebėti, ateiti prie jo pabūti, pamąstyti, rašoma pranešime spaudai.

Antram gyvenimui prikelti daiktai

Jeigu jūsų artimas žmogus nuolatos dėvėjo kokį nors aksesuarą, segėjo laikrodį ar puošdavosi išskirtiniu papuošalu, nenukiškite tų daiktų į tolimiausius spintų ar palėpių kampus. Geriau atnaujinkite tuos daiktus, sutaisykite, jei jie buvo sugedę, ir patys juos dėvėkite, arba raskite jiems gerai matomą vietą interjere. Lygiai taip pat prisiminimus apie artimuosius galite išsaugoti restauruodami jų naudotus baldus, paveikslus, buities įrankius arba net savo kieme pasodindami močiutės puoselėtų gėlių daigelius.

Suasmeninta kapavietė

Įrengiant kapavietes panaudojami išėjusiems žmonėms brangūs ar dažnai naudoti daiktai, pvz., vienas žmogus turėjo savo sode akmenį, ant kurio nuolat prisėsdavo. Tas akmuo buvo įkomponuotas jo kapavietėje ir toliau atliko savo paskirtį – tapo suoleliu, ant kurio prisėsti gali atėjusiai jo kapo lankyti žmona. Kitas žmogus buvo kalvis, dėl to jo ilgiausiai kaltą ir jam brangiausią paskutinį darbą meistrai įkomponavo į paminklą – šis tapo jo dalimi. Tai vos keli iš daugelio praktikoje pasitaikančių pavyzdžių.

Ieško šiuolaikinių būdų

Eglė Balčiūnienė, kapų dizaino ir priežiūros paslaugas teikiančios įmonės „Memorus” vadovė, teigia, kad šiandien tautiečiai gana šiuolaikiškai žvelgia ieškodami prasmingų būdų, kaip įamžinti prisiminimus, susijusius su amžinybėn iškeliavusiu brangiu žmogumi. „Dažnai žmonės prašo iškalti mirusiųjų portretus ant paminklo, kiek rečiau daromos fotografijos stikle, jas įkomponuojant į plokštę ar skaldelę ir suformuojant mirusio žmogaus gyvenimo akimirkų koliažą iš nuotraukų”, – pasakoja kapų priežiūros specialistė. Ji prisiminė, kad vienas klientas kreipėsi, norėdamas žmonos metinėms padaryti prezentaciją, kurioje būtų sudėtos jos nuotraukos. Tiesa, tą kartą jos parodyti taip ir nepavyko, nes restorane, kuriame vyko minėjimas, nebuvo techninių galimybių tokią prezentaciją parodyti.

Dažnai žmonės prašo iškalti mirusiųjų portretus ant paminklo, kiek rečiau daromos fotografijos stikle, jas įkomponuojant į plokštę ar skaldelę ir suformuojant mirusio žmogaus gyvenimo akimirkų koliažą iš nuotraukų.

Atminimo knygos

Moteris pasidalijo ir kita idėja, kuri netikėtai gimė ieškant būdo, kaip išsaugoti mirusių artimųjų nuotraukas. „Norėjau į vieną vietą sudėti tiek skaitmenines anapilin iškeliavusių artimųjų nuotraukas, tiek tas, kurios jau gerokai išblukusios ir paveiktos laiko. Dar pagalvojau, kad būtų prasminga kažkaip įklijuoti įvairias smulkmenas, susijusias su tuo žmogumi, tokias kaip diplomai, apdovanojimai, ženkliukai, laiškai ir kitus mažus daiktus, kurie namuose nelabai randa pagarbios ir tinkamos vietos, o išmesti – gaila.Taip gimė atminimo knyga, kuri patiko ir klientams bei tapo vienu iš mirties metinių akcentu. Visi artimieji gali dar kartą pažvelgti į mirusio žmogaus svarbiausius gyvenimo etapus, prisiliesti prie jo daiktų, tarsi iš naujo išgyventi jo buvimą šalia”, – sakė E. Balčiūnienė. Moteris prasitarė, kad diskutuojant su klientais paaiškėjo, kad po artimojo žmogaus mirties, giminaičiai išsidalija fotografijas, o praėjus ne vieneriems metams, pamiršta kas kokias turi. Kai jos surenkamos ir sutalpinamos į vieną albumą – visiems būna tarsi atradimas ir dar kartą malonus prisiminimas.

Anot jos, tai gana naujas būdas prisiminti mirusiuosius. Tokios knygos – labai individualus daiktas, todėl jos turi būti ypač kokybiškai ir preciziškai padarytos, kad nebūtų gražus vienkartinis daiktas, o išliktų nepakitęs daug metų. Specialistė užsiminė, kad į ją besikreipiantys klientai domisi ne tik atminimo knygomis, tačiau ir kitais rankų darbo daiktais, tokiais kaip žibintai, vazos ar urnos. „Pastebiu, jog visa ši sritis tampa vis labiau personalizuota, žmonės vis mažiau nori artimųjų kapus gražinti masinės gamybos atributais. O net ir ieškant kažko įdomiau tarp masinės gamybos atributų, pamatoma, kad iš tikrųjų pasiūla šioje srityje nėra labai didelė. Ypač tada, kai norisi kažko visai paprasto, bet kartu modernaus, šiuolaikiško,” – įžvalgomis dalijosi E.Balčiūnienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių