Ką skaityti rudens vakarais? (knygų apžvalga)

  • Teksto dydis:

Ką skaityti rudens vakarais? Skaitykloje – Gabijos Grušaitės, Majos Lunde, Kęstučio Navako, Mario Vargas Llosos knygų apžvalga.

Gabija Grušaitė

Stasys Šaltoka: vieneri metai

„Lapas“, 2017

Šis romanas – 30-mečiams ir ne tik. Jis – pasaulio piliečiams: lietuviams, keliautojams, laisvai samdomiems darbuotojams, socialinių tinklų gyventojams, mūsų „brave new world“ piliečiams.

Pirmasis Gabijos Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ pasirodė 2010-aisiais, jame ji kalbėjo savo, tuometinių 20-mečių, kartos vardu. Prabėgo beveik dešimt metų ir buvę entuziastingi nuotykių bei gyvenimo prasmės ieškotojai kiek pavargo, įsisuko į rutiną, sulaukė 30-ies ir gyvenimo krizės.

O ką daro šiuolaikinis, krizės apimtas hipsteris? Jis viską meta ir bėga, dažniausiai į trečiąjį pasaulį. Toks ir pagrindinis romano veikėjas Stasys Šaltoka, kuris 29-ąjį gimtadienio rytą nubunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per instagramo filtrus. Pašaipūnas, ironikas ir savo vidinį gyvenimą kruopščiai slepiantis Stasys išvyksta į Bankoką, o ten kartu su dviem naujais draugais (rusu ir britu) leidžiasi į avantiūrą – persikelia į Malaiziją filmuoti dokumentinio filmo.

Vieniems šis romanas pasirodys pretenzingas, jame aprašomos problemos laužtos iš piršto, kiti nutars, kad ir taip panašių nuotykių kasdien prisiskaito feisbuko sienoje ir prisižiūri instagrame. Treti skaitys tai kaip egzotiką. Na, bet taip ir turi būti.

G.Grušaitė gana taikliai užčiuopia pasaulio klajoklio gyvenimo būdą, interesus, kalbą ir žodyną. Beje, ir rašo ji angliškais žodžiais gausiai pripildyta lietuvių kalba (tiesa, angliški intarpai čia atrodo organiškai, natūraliai).

„Stasys Šaltoka“ – tikrai neblogas vadovas po mūsų jau beveik virtualiu tapusį, medijų sukonstruotą pasaulį.

Maja Lunde

Bičių istorija

Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. „Tyto alba“, 2017

Antiutopija mūsų neramiais laikais tapo vienu populiariausių žanrų. Jų esama visokių – nuo pačių niūriausių, kuriose vaizduojamas nusiaubtas, sužvėrėjusių žmonių pilnas pasaulis, iki gana švelnių, kuriose parodoma, kaip žmonės stengiasi sugyventi, atkurti tai, kas prarasta, ištaisyti klaidas.

„Bičių istorija“ – pirmoji norvegų scenaristės ir knygų vaikams autorės knyga suaugusiesiems. Joje autorė parodo, kaip iš pažiūros nereikšmingas ir iš pradžių nepastebimas įvykis gali visiškai neatpažįstamai pakeisti pasaulį. Ji rašo apie bites, apie jų nykimą ir mirtį, apie tylią ir kvapą gniaužiančią kovą už mūsų visų ateitį. Romano veiksmas padalytas į tris dalis: jis vyksta praeityje (XIX a. Vidurio Anglijoje), dabartyje (2007 m. JAV) ir ateityje (Kinijoje, 2098-aisiais). XIX a. mokslininką apsėda mintis sukurti naują ir patogų avilį bitėms. XX a. bitininkas išgyvena, kad jo šeimos darbo nenori perimti sūnus, negana to, visame pasaulyje ima masiškai mirti bitės. 2098 m. pasaulyje bičių jau seniai nelikę, Žemę siaubia badas ir karai, o likę sodai ir daržai apdulkinami rankomis. Taip šeimos gyvenimo kronika supinama su fantastiniu pasakojimu, trileris su svarstymais apie žmonijos ateitį. Ir nors Majos Lunde knyga gana niūri, vietomis net beviltiška, tačiau autorė pabaigoje palieka mažytį vilties spindulėlį.

Autorė rašo aiškiai, paprastai, pernelyg nedramatizuodama, jos veikėjai įtikinami, o trys pasakojimai pabaigoje labai logiškai suvedami į vieną – viskas susiję. Negana to, perskaitę knygą į bites žvelgsite visai kitaip.

Kęstutis Navakas

Gero gyvenimo kronikos

„Tyto alba“, 2017

Kęstutis Navakas pastaruoju metu pasižymi tiesiog antgamtišku produktyvumu. Jis rašo viską: esė, straipsnius, poeziją, romanus, apysakas, laiškus. O tai, ką parašęs, nuolat papildo, perdėlioja ir knyga išleidžiama iš naujo.

„Gero gyvenimo kronikos“ – taip pat perleidimas. Ši knyga pirmą kartą pasirodė 2005 m., susilaukė entuziastingų recenzijų, buvo pagerbta premijomis ir perkama it bandelės. Tiesa, tai perleidimas, bet ne pakartojimas – knyga papildyta dešimčia tekstų, pasak autoriaus, „rašytų toje pačioje komercinių kioskelių epochoje (1994–1996)“.

K.Navakas puikiai moka bet kokią situaciją paversti fantasmagorija, anekdotu, nuotykių, literatūrine pasaka. Jis rašo šmaikščiai, kandžiai ir tikrai juokingai. Knygoje pilna mums pažįstamų kultūros ir meno žmonių, visuomenės veikėjų, tai tikros, tik per nenustygstančią autoriaus vaizduotę perleistos, gyvenimo kronikos.

Negana to, praėjusios amžiaus paskutinis dešimtmetis dabar ateina į madą (ačiū Rimantui Kmitai) ir ši tema kurį laiką bus labai domi ir paklausi: tuo metu gyvenusieji bohemišką, studentišką ar paprastą gyvenimą – prisimins realijas, o jaunesnieji pasiskaitys apie egzotišką „viskas galima“ kičo ir Gariūnų laikmetį.

Svarbu ir tai, kad knyga nėra lengvabūdiška ir tuščiavidurė: autorius sugeba supinti tokį tankų literatūros ir kultūros aliuzijų tinklą, kad viską išgliaudyti sugebėtų tik itin apsiskaitęs visažinis. O kartu tai visiškai netrukdo skaityti tų aliuzijų nežinantiesiems.

Na, ir, žinoma, tai knyga Kaunui, apie Kauną, kauniečiams – tai miesto kultūrinio gyvenimo kronika, o K.Navakas – vienas geriausių ir pastoviausių to gyvenimo stebėtojų bei dalyvių.

Mario Vargas Llosa

Penki kampai

Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. „Sofoklis“, 2017

Mario Vargas Llosa – vienas iš tų literatūros klasikų, kurie, regis, buvo amžinai, rašo jau kelis šimtmečius, o pasirodžius naujam romanui, kas nors neišvengiamai paklausia: „Ar jis dar gyvas?“ Taip, gyvas arba, kaip sako anglakalbiai, alive and kicking.

Naujasis jo romanas „Penki kampai“ – švelnia pornografija paskanintas moralistinis trileris apie parsiduodančią žiniasklaidą ir supuvusią politiką. Trumpai tariant, tai, kas visada aktualu.

Šantažas, erotiniai turčių žmonų nuotykiai, bulvarinė žiniasklaida, žmogžudystės, politinės intrigos – Peru M.V.Llosos romane iškyla kaip korumpuota, kiaurai perpuvusi valstybė. M.V.Llosa ironiškai ir su pasišlykštėjimu aprašo paskutinįjį XX a. dešimtmetį, kai Peru valdė prezidentas Alberto Fujimori (kuriam rašytojas 1990 m., beje, pralaimėjo rinkimus, nes pats kėlė savo kandidatūrą į šalies prezidentus) ir Vladimiras Montesinosas.

„Penkiuose kampuose“ rašytojas parodo visą Peru visuomenės pjūvį – nuo grietinėlės iki skurdžių kvartalų, nuo apšiurusių redakcijų iki valstybės saugumo užkaborių, nuo prašmatnių butų iki landynių ir apšnerkštų barų. Nemažai romano veikėjų – tikri asmenys, tik pridengti perregimais pseudonimais. O kai kurie visai niekuo nepridengti.

M.V.Llosa garsėja kaip geras stilistas, mokantis tvirtai supinti pasakojimą, derinti įvairius registrus ir požiūrio kampus. Ši jo meistrystė niekur nedingo, tačiau kartais, įsileidęs moralizuoti, demaskuoti ir šaipytis, autorius paaukoja pasakojimą, pereina į plokščią žurnalistinį stilių, todėl romanas nelygus ir vietomis gana paviršutiniškas. Kita vertus, skaitymo malonumas traukinyje ar lėktuve jums vis tiek garantuotas.


Šiame straipsnyje: 370knygosliteratūra

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių