Ką jaunoji karta žino apie gyvenimą ir kūrybą sovietmečiu?

Atgavę nepriklausomybę apie sovietinių laikų oficialųjį meną, kuriame vešėjo socialistinis realizmas, ramiai kalbėti negalėjome. Tada net neįsivaizdavome, kad sovietmečio ideologiją aukštinusios drobės galėtų vėl sugrįžti į parodų sales.

Diskusijai apie ideologizuotą meną pakviesti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai - menotyrininkė, docentė Rasa Andriušytė-Žukienė (R.A.-Ž.) ir istorikas Kastytis Antanaitis (K.A.) - vienbalsiai tikino: tokio meno paroda šiais laikais būtų labai aktuali.

- Ar, praėjus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės atgavimo, jau galime sakyti, kad sovietmečio mene sudėti visi taškai ant „i“?

K.A.: Vienas dalykas yra visas menas, kultūra, sukurti sovietiniu laikotarpiu, kitas dalykas - tai, kas asocijuojasi su sovietmečiu. Tai socialistinis realizmas (sovietiniame mene taikyta ideologinė norma, reikalavusi iš kūrėjų aukštinti sovietinę sistemą, juodinti praeitį ir Vakarų pasaulio politinę sistemą, kurti tikrovę iškraipančius kūrinius - aut. past.). Ko gero, nuo septintojo dešimtmečio kalbėti apie socrealizmą kaip apie visiems priimtiną, dominuojantį dalyką yra sudėtinga. Gal literatūroje jis ilgiausiai išsilaikė, nes ją buvo lengviausia prižiūrėti ir cenzūruoti. Dailę cenzūruoti buvo sudėtingiau.

Menas sovietmečiu buvo suprantamas kaip ideologinio auklėjimo dalis, tai, kuo galima manipuliuoti, išnaudoti, lygiai taip pat, kaip bet kurią kitą technologiją. Taip žvelgiant, sąskaitos su sovietine praeitimi nėra suvestos. Lietuvoje ryškus dekomunizacijos procesas neįvyko, nebuvo rimto įvertinimo to, kas ką sovietmečiu nuveikė. Tai visiškai suprantama, nes kūrybinė inteligentija, kūrybinės sąjungos nuo pat pradžių vienaip ar kitaip prisijungė prie sąjūdžio. Žmonės, susiję su sovietiniu režimu, buvo senesnės kartos, ir natūraliai iš aktyvios veiklos pasitraukė. Galų gale aukštų nomenklatūrininkų, meno prižiūrėtojų didelis nuoširdumas ir sovietmečiu kėlė abejonių - tai nebuvo dideli fanatikai, ir jie gana lengvai prisitaikė prie nepriklausomos Lietuvos.
Matyt, kad didelio lūžio neįvyko - mes nelabai atskiriame, koks teatras, literatūra buvo sovietmečiu, ir koks - dabar. Klasikai išliko.“

Ar dabartiniai studentai supranta gyvenimo ir kūrybos sovietmečio sąlygomis ypatumus?

R.A.-Ž.: Vartau aštuntojo dešimtmečio tapybos albumą. Jame yra kūrinių, kurie ir dabar meno istorijos kontekste gerai vertinami. Bet pirmuosiuose puslapiuose - LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus ir kitų partinių veikėjų nuotraukos. Toliau - Silvestro Džiaukšto ideologiniai „Šūviai iš miško“ arba „Iš užduoties“. Jaunoji karta nesupranta, klausia, o kaip jūs matot, kad čia milicininkai važiuoja iš užduoties? Aiškinu, kad sovietmečio meną reikia suvokti kontekste, kad jei tai nebūtų sovietiniai milicininkai, „liaudies gynėjai“, tas darbas nebūtų galėjęs atsirasti pirmuosiuose albumo puslapiuose. Studentai tų laikų jau nebesupranta. Neseniai per paskaitą sulaukiau vienos studentės replikos: „O man mama sakė, kad anais laikais gyvenimas buvo visai geras.“

Susikalbėjimo trūksta. Jaučiu, kad jaunajai kartai vis sunkiau paaiškinti sovietmečio realijas. Būtent dėl to viešai apie sovietinius laikus turėtume kalbėti dažniau ir aštriau. Kai įvertinimas vangus - veikiama taip, tarsi proletariato kultas ir toliau egzistuotų. Turiu omenyje minėtas VEKS skulptūras. Dauguma jaunosios kartos menotyrininkų nesugebėjo viešai atkirsti skulptūrų griovimo iniciatoriams.“

K.A.: „Dabartiniams studentams sunku suvokti, kad egzistavo viską apimanti cenzūra, kad buvo galima prisikabinti net prie drabužių ar plaukų ilgio. Dar sunkiau jaunimui suvokti tai, kas buvo vadinama vidiniu cenzoriumi, kai pats menininkas, bijodamas prarasti tam tikrų privilegijų - pinigų, dirbtuvių, vardų, kūrė taip, kaip reikalavo sistema ir net nebandė kūryboje jai prieštarauti. Mūsų rašytojai beveik nerašė „į stalčių“ - prasidėjus atgimimui, vos vienas ar du romanai iš tų stalčių buvo ištraukti. Įjungę vidinius cenzorius, kūrybine prasme menininkai save kastruodavo - likdavo kūrybiniais impotentais, rašydami, kurdami tik tai, ko iš jų tikimasi. Sistemai įsigalėjus, vėlyvajame sovietinės valstybės gyvavimo etape tai vyko be didelio išorinio spaudimo - per publikavimo, patekimo į parodas sistemą.

Tai suvokti šiais laikais labai labai sunku: arba visi a priori kaltinami kaip kolaborantai, išdavikai, arba sakoma, kad viskas buvo ne taip jau baisu, nes prie kiekvieno menininko apie 1970-1980 m. niekas su šautuvu nestovėjo.“

R.A.-Ž.: „Taip, nuo bene 1957 m. su šautuvu jau niekas nestovėjo. Bet, paanalizavus spaudą, ryškėja kiti dalykai. Per feljetono žanro rašinėlius neįtinkantys menininkai buvo negailestingai išjuokiami. Neįtikdavo Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Antanas Gudaitis.

K.A.: „Tai įdomi istorija, kai net Maskvoje, KP CK, užkliuvo vaikiškų knygelių iliustracijos - buvo priimtas specialus nutarimas, važinėjo komisijos. Šiais laikais tai visiškai nesuvokiama. Visa spauda buvo cenzūruojama. Jei spausdinamas feljetonas - vadinasi, tekstas jame derintas suderintas daugybę kartu su įvairiausiais Lietuvos, kartais - net Maskvos CK darbuotojais. Toks feljetonas pagal atspindimą valstybės poziciją, visus suderinimus prilygo Seimo nutarimui.“

R.A.-Ž.: „Vienas sovietmečio bruožų - prisitaikymas. Tik nedidelė dailininkų dalis neprisitaikė. Tai reiškėsi privačioje erdvėje, kurioje kartais vykdavo ir neformalios dailininkų parodos. Viešojoje erdvėje neprisitaikymo apraiškų negalėjo būti.

Visą interviu galite rasti „Kauno dienos“ priede „Santaka“.


Šiame straipsnyje: sovietinis menassovietmetis

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių