K. Jokštaitės „Karta SOS“. Emigrantų vaikai be vaikystės

Kada paskutinį kartą skaitėte knygą, kuri pralinksmino ir nuliūdino, baigėsi laimingai ir nelaimingai, sukrėtė iki sielos gelmių ir privertė susimąstyti?

Būtent toks yra jaunos rašytojos Kristinos Jokštaitės romanas „Karta SOS“. Jaunųjų filologų konkurso nugalėtoja pirmąjį romaną parašė besimokydama dvyliktoje klasėje ir iškart sulaukė pripažinimo. Paliesdama skaudžius dažno šiuolaikinio paauglio išgyvenimus autorė atskleidė XXI amžiaus visuomenės žaizdas ir problemas.

SOS karta – palikti, moraliai nuskriausti vaikai, kurių tėvai emigravo į užsienį ir paliko juos sudėtingiausiu metu – paauglystėje. Siekdami materialinės gerovės tėvai laimės ieško svetur, o palikti vaikai patys skinasi kelią į suaugusiųjų pasaulį. Gyvendami su seneliais ar svetimais žmonėmis, jaunuoliai iškilusias problemas bando spręsti patys, deja, tai tampa per sunkia užduotimi romano herojams. Romano pavadinimas – pagalbos šauksmas visuomenei. Tai nuoroda, jog dabar auganti tėvų emigrantų karta patiria sunkius išbandymus, su kuriais susitvarkyti be artimųjų pagalbos – itin sunku. Tėvams išvykus vaikai nebeturi galimybių būti vaikais – tenka žengti į suaugusiųjų pasaulį ir patiems pasirūpinti savimi.

Romanas pradedamas veikėjo Tado rašomu dienoraščiu. Tai, kad vaikinas slapčiausias mintis patiki popieriaus lapui – ženklas, jog nėra artimo žmogaus, su kuriuo galėtų pasidalinti mintimis ir išgyvenimais. Jis, kaip ir kiti romano veikėjai, susiduria su paauglių rūpesčiais – meilės kančiomis, antipatija, populiarumu, intymumo paieškomis.Užuominos išduoda tėvų ilgesį, nors tiesiogiai tai ir neišsakoma (Tadas kritikuoja tėvų parvežtas dovanas: „O aš [gavau] tik sukiužusį mobilųjį telefoną. Jis nei šildo, nei moko gyvenimiškos išminties“).

Paaugliai trokšta kuo greičiau įžengti į suaugusiųjų pasaulį, o šalia nėra artimiausių žmonių – tėvų, – kurie kontroliuotų ir patartų sunkiais momentais. Dėl šių priežasčių vienas vakarėlis pakeičia Tado, Rūtos, Robertos ir kitų veikėjų gyvenimus negrįžtamai. Baigiasi ramios vaikystės, paauglystės dienos, jaunuoliai įstumiami į šiurkštų, atšiaurų suaugusiųjų gyvenimą, kuriame visos problemos – nevaikiškai sudėtingos. Šioje vietoje nutrūksta linksmai ir šmaikščiai rašytas Tado dienoraštis. Įvykiai pateikiami iš jo sesers Robertos ir mylimosios Rūtos perspektyvų.

Kuo toliau, tuo situacija sudėtingesnė. Tado ir Rūtos pečius slegia nusikaltimo našta, Robertos gyvenimas ir psichika suluošinti išprievartavimo, tėvams atimamos teisės auginti dukterį. Jaunuoliai susiduria su policija, vaikų teisių „kažkuo“, teisėjais, psichologais ir psichiatrais. Jaunam, dar nesubrendusiam žmogui tenka išgyventi kaltę, baimę, kančią, gėdą, neapykantą, paradimo skausmą. Šeima tampa nebe saugumo, palaikymo ir šilumos židiniu, bet materialinę gerovę, reputaciją bei išdidumą vertinančia sąvoka.

Romanas priverčia susimąstyti, ar tėvų emigrantų likimo valiai palikti vaikai gali patirti „tokią gražią-baisią meilę-mirtį“, ar vaikas pajėgus susidoroti su nevaikiškomis problemomis ir kas XXI amžiaus visuomenėje yra didžiausios vertybės. Norėčiau tikėti, kad tokios istorijos kaip ši egzistuoja tik knygose...


Šiame straipsnyje: knygakrantas(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

Vardas

Vardas portretas
Dėl to, kad šie vaikai augo be tėvų, atsakomybę turi prisiimti ne tik tie tėvai, kurie, turbūt, nematė kitos išeities, nežinojo kitų galimybių, kaip išmaitinti vaikus, netekus darbo Lietuvoje, ir ieškojo jo svetur, bet ir Lietuvos valstybė, palikusi tuos žmones (tėvus) tokioje nežinioje, nesugebėjusi jiems pasiūlyti jokių garantijų gauti darbo Lietuvoje ar vilties jo čia kada nors gauti, iš atlyginimo išgyventi. Turime prisiimti atsakomybę už tai visa visuomenė, nieko nedariusi, tik pasyviai stebėjusi, kai vyko šitų šeimų tragedija. Visi buvome užsiėmę tik savimi, savo rūpesčiais ir džiaugėmės, kad viena ar kita neganda šį kartą dar praūžė virš mano galvos, virš mano šeimos, nieko nesugriovusi, nesunaikinusi... Nepasiduokime įpročiui ir vėl kaltinti vien šio įvykio aukas - emigravusius tėvus ir nemačiusius, kaip auga jų vaikai, bei pačius tokius vaikus, kad neužaugo brandžiomis asmenybėmis, o paieškokime tikrųjų kaltininkų, paieškokime šito skaudaus reiškinio priežasčių ir šalinkime priežastis, padėkime nukentėjusiems. AČIŪ jaunajai Autorei už meniškai atvertą šią mūsų visuomėnės žaizdą.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių