Juvelyrė J. Lago – skaitančių paauglių ambasadorė

Jurga Lago – debiutuojanti lietuvių autorė, juvelyrikos namų YURGA įkūrėja. Savo pirmajai knygai „Lietaus žemė“ skyrė ne vienerius metus kūrybinių ieškojimų. Gimusią idėją apie mitologija paremtą knygą išpildė iki pat viršelio, leidyklai „Nieko rimto“ tereikėjo ją išleisti. Susipažinti su autore galėjote Vilniaus knygų mugėje, kur vyko knygos pristatymas, o šįkart Jurga dalinasi mintimis apie „Lietaus žemę“, kūrybą, skaitymą, vaikystę bei svajones.

– Rašyti knygas dabar madinga. Bet Jūsų kūrinio istorija prasidėjo prieš 5 metus. Kas tada Jus, veiklią, užimtą moterį, paskatino sėsti rašyti?

– Nieko nedarau vien todėl, kad tiesiog šovė į galvą, užsimaniau, o ypač – jeigu „tai madinga“. Kaip tik atvirkščiai – dažnai einu prieš srovę, stengiuosi užsiimti tik įdomia, prasminga veikla ir jau galiu leisti sau didžiulę prabangą – daryti tai, kas man atrodo įdomu ir reikalinga. Kadangi esu dizainerė, turiu sekti madą, jos tendencijas ir kaitą – tam, kad žinočiau tiksliai, kas bus patvaru, ilgalaikiška, kas nereaguos į stiliaus ir mados kaitą. Esu atsakinga vartotoja, jau keletas metų pasirinkau veganišką gyvenimo būdą ir stengiuosi negaminti beprasmių, nereikalingų daiktų – pasaulis ir taip jų pilnas. Mano kūriniai ateina į gyvenimą tik tada, kai tiksliai žinau, kad jų reikia, kad jie yra prasmingi, kad tai nebus dar vienas bereikšmis madingas barškalas, teršiantis mūsų aplinką visomis prasmėmis.

Taip pat ir su rašymu. Rašiau nuo pat vaikystės, lygiai taip pat, kaip ir piešiau. Kiek tik save prisimenu. Priklausiau Klaipėdos Literatų klubui, o 18 m. laimėjau Lietuvos jaunųjų literatų konkursą... Tačiau kažkuriuo gyvenimo momentu žmogus privalo rinktis, ir aš pasirinkau piešti – būti dizainere, kurti papuošalus. Tačiau visada rašiau – koncepcija man visuomet buvo ypatingai svarbi, o piešinius lydėdavo tekstai. Mano kolegos, pažįstami tikriausiai nė kiek nenustebo, kai išleidau knygą.

Apie rašymo madingumą ir visokią beprasmę, nereikalingą (ar tik „šiaip gražią“) kūrybą nenoriu net kalbėti – priklausau tai kūrėjų kartai, kuri gerbia profesionalumą, yra labai kritiška ir reikli – pirma sau, paskui kitiems – ir niekada nekurs, negamins ir nepaleis klykdami į pasaulį jokio tvarinio vien tik tam, kad tau pačiam atrodo gražu ar gerai. Tas neatsakingas šiandieninis visų gaminimas, rašymas, įsivaizdavimas, kad „kiekvienas gali kurti“ skandina mus šiukšlyne – daiktų, knygų, visokių garsiai rėkiančių asabų (jie dažnai tai vadina kūryba). Šiandien, neoliberalioje mūsų aplinkoje, kai žodis kūryba yra tiesiog netekęs savo prasmės, nes kuria ir manikiūrininkė, ir ūkininkas, ir verslininkas (visi, kurie ką nors gamina ir generuoja pinigą), tuo tarpu tiesioginio pelno dažnai negeneruojanti tradicinė kultūra ir menas kukliai pasitraukia į šalį, duodami kelią šniokščiančioms šlamšto upėms.

Knygą rašiau ilgai, ją vertino man svarbūs autoritetai (pirmiausia paaugliai), o tada išdrįsau ją paleisti į gyvenimą.