J.Šeduikytė - apie iliuzijų pasaulį, iš kurio ištrūko

„Kai kur nors išvažiuoji, supranti, kad visas tas dalykas – tarsi gražus, gerai sudėliotas vitražas. Tik pajudini vieną detalę ir viskas subyra. Tai iliuzijų pasaulis, iš kurio reikia išsikapstyti, nes kitaip nespėsi padaryti to, ką norėjai“, – negailėdama metaforų apie popmuzikos pasaulį prabyla dainininkė Jurga Šeduikytė, pastaruosius porą metų su vyru aktoriumi bei režisieriumi Vidu Bareikiu ir sūnumi Adu gyvenanti Maskvoje.
Per tą laiką ji įrašė albumą „MetroNomes“. Nors jis ir nepateko į perkamiausių albumų sąrašus, tačiau, kaip ir buvo suplanuota, virto Vilniuje pastatyto lėlių spektaklio (ne vaikams!) garso takeliu, kurį ateityje atlikėja viliasi pristatyti ir Rusijos publikai. Šiuo metu  dainininkė „MetroNomes“ pristato ne lėlių spektaklyje, o koncertuose, vėliau vers naują puslapį – įrašys savo penktą albumą.

– Vienas žurnalistas dabartinę tavo veiklą įvardijo kaip popmuzikos karjeros sabotažą. Galbūt pati tai apibūdintum kitais žodžiais?

– Ką nors įvardyti konkrečiu žodžiu galima tik iš perspektyvos – kai tai praėjo, arba kai tai yra ne tavo. Kai nuo to atsitrauki išvažiuodamas ar nukrypdamas į kitą veiklą, tik tada suvoki, kas buvo prieš tai.

– Nori pasakyti, kad būdama populiarumo viršūnėje apie tai net nesusimąstei?

– Tuo metu atrodė, kad taip turi būti – Dievas davė tokį kelią ir aš turiu juo eiti. Viskas lengvai sekasi, bet gal taip turi būti? Bet lengva ilgai būti negali – kada nors turi tai praeiti.

– Daug kas mano, kad tavo vyras Vidas tave pastūmėjo eiti šituo – neabejotinai sunkesniu – keliu, nes ir pats lengvų kelių neieško... Taip ir buvo iš tiesų?

– Na, Vidas tuo sunkesniu keliu eina nenukrypdamas ir nieko nebijodamas, įveikdamas visas kliūtis. Mano pradžia irgi nebuvo lengva, kol atsidūriau tame iliuzijų pasaulyje, apie kurį jau kalbėjome. Tiesiog su savo muzika pataikiau laiku ir vietoje, man ėmė ypač sektis. Aš galėjau ir likti ten, bet... Vienu metu toks keistas jausmas atsirado būnant scenoje... O ir komentarų internete paskaičiau (paprastai jų neskaitau) apie save, kad „nebe tas“. Jeigu tai būtų netiesa, nekreiptum dėmesio. Bet jeigu tai tiesa, susimąstai. Aš negalėjau įvardyti, kas tai yra... Supratau tik, kad kai tavo muzikos tikslas vienoks, o tu pasieki kitus, laikas peržiūrėti savo kūrybą. Nuoširdumas su publika įmanomas tik tada, kai esi nuoširdus pats sau.

– O koks buvo / yra tavo tikslas?

– Pradžioje – padaryti tai, ko man asmeniškai trūko lietuviškos muzikos pasaulyje. Padaryti pačiai, o ne laukti, kol kas nors kitas tai padarys. „Dešimtuke“ (Jurgos kadaise vesta laida „Lietuvos dainų dešimtukas“ – red. past.) taip ir neatsirado naujų projektų, kurių būtų galima klausytis dieną naktį. Kitas mano tikslas buvo savo dainomis kalbėtis su žmonėmis. Norėjau suburti mažą būrį žmonių, kurie suprastų, ką aš sakau. Bet finale atsirado didelis būrys, kuris pasidalijo į dvi dalis: vieni leido man kalbėti toliau, o kiti sakė, kad geriausias mano albumas yra „Aukso pieva“ ir viskas, ką sukūriau po to, nebedomina. Taigi, tyčia ir natūraliai nėriau į tą gilesnį teatro pasaulį. Čia daugiau analizės, mažiau pasitikėjimo savo jėgomis. Ir turiu progą į viską pažvelgti iš šono.

– Taip ir neatsakei, ar Vidas turėjo įtakos tokiam tavo pasirinkimui...

– Vidas turbūt labiausiai norėtų, kad kokias virveles namie megzčiau. Niekur neičiau ir vaikus auginčiau. (Šypsosi.) Aš įsikibusi nagais einu jam iš paskos ir man tai tinka bei patinka. Iki jo nežinojau, kas yra tas teatro pasaulis. Į spektaklius nueidavau, žinoma, bet nebuvau įkėlusi kojos į teatro sceną ir užkulisius. Susipažinusi su teatralais supratau, kad pažinties su tokiais žmonėmis man trūko. Žmonių, kuriems viskas svarbu, įdomu, kurie kasdien kankinasi.
Beje, neseniai sužinojau, ką iš tiesų (man) reiškia žodis „laimė“. Ainis (aktorius Ainis Storpirštis – red. past.) pasakė, kad „laimė“ kilusi iš žodžio „laimėti“. Iš tiesų laiminga jaučiuosi pasiekusi pergales, kad ir prieš save pačią. Net ir pralaimėjimas šiuo atveju yra pergalė, nes tu po to galvoji, kaip viską ištaisyti. Noras būti laimingam, kaip ir noras gyventi, yra viena svarbiausių tobulėjimo priežasčių. Tobulėjame arba dėl drąsos suvokdami visko laikinumą, arba plėsdami savo ribas dėl kito žmogaus. Muzika man yra svarbiausia saviraiškos priemonė, todėl čia užsistovėjusi tikrai negaliu būti.

– Tada spėju, jog tai, kad dabar nesi populiariausių Lietuvos atlikėjų sąraše, tau irgi yra savotiška pergalė?

– Nepasakyčiau, kad šikarnai, bet iš muzikos pragyvenu. Paskyręs kūrybai visą savo gyvenimą, turi susitaikyti, kad yra kūrybiniai „sausieji“ etapai, kai tu kapstaisi savo galvoje, ieškodamas būdų išreikšti tai, ko jau prikaupta. Nors koncertai reti, salė susirenka pilna – labai tuo džiaugiuosi, nes pasiilgau koncertų, matau, kad jausmas – abipusis. Grįžtant prie pergalių ir pralaimėjimų temos... Pralaimėjimų nėra. Yra tik dalykai, kurie padeda tau ką nors suprasti. Pavyzdžiui, man tokiu dalyku tapo spektaklis „MetroNomes“. Tai buvo tas taškas, po kurio atsakiau sau į kai kuriuos esminius iki tol jaudinusius klausimus. Be to, dėl jo susiformavo naujas muzikinis kolektyvas, su kuriuo dabar pasirodau koncertuose.

– Iš pirmųjų tavo žodžių supratau, kad tavo požiūrį į save ir savo veiklą gerokai pakeitė ir gyvenimas Maskvoje. Juk ir „MetroNomes“ ten būdama parašei...

– Išvažiuokite bent pusei metų į užsienį ir suprasite, kad nesate tas, kas manote esąs. Nekurkite mitų apie save ir neleiskite kitiems to daryti. Reikia ryžtingai, negaištant laiko daryti tai, kas tau atrodo reikalinga. Nes laiko nėra. Aš asmeniškai nebejaučiu, kad turiu daug laiko, kad kas nors kada nors ateis, paklausys... Ne, taip nebus. Viskas, kas padaryta, yra mano pačios. O aplinkiniai žmonės ar likimas padeda tik tada, kai jau žengi ryžtingus drąsius žingsnius.

– Jeigu jau prakalbome apie užsienį... Ar nebuvo minties pamėginti prasimušti užsienyje? Juk ir dainų keletą angliškai buvai parašiusi. „MetroNomes“ yra net ir dainų rusų kalba.

– Mėginimų buvo, buvo ir gerų, ir ne tokių gerų dainų. Tačiau kažkas viduje sako, kad dar nebuvau tam pasiruošusi. Čia tas pats kaip su prizais – jei darysi dėl to, kad kas nors pagirtų, šnipštas bus. Dabar sukomplektavome stiprią komandą – nuo pradinio iki paskutinio taško. Neabejoju, kad išeis kas nors įdomaus ne tik Lietuvai.

– Ir galbūt tada...

– Sėkmė ateina, kai jos neplanuoji. (Juokiasi.) Aš žinau, kad pas mane baigiasi etapas, kai aš darau Lietuvai ir užsieniui, nes negalima daryti visko vienu metu – blaškymasis niekada niekur neatveda. Dabar yra komanda, yra viena kryptis, bus muzikos albumas. Tai bus šiek tiek susiję su kinu, bet plačiau pakalbėsim, kai bus sukurtos visos dainos.

– Grįžkime prie „MetroNomes“. Tu pati likai iki galo patenkinta šiuo projektu ir reakcija į jį?

– Aš likau patenkinta viskuo, išskyrus save pačią. Dėl to, kad bandžiau vadybinti šį tą ir man nelabai pasisekė, nes žmogus nėra begalinis ir turi žinoti savo ribas.

– Menininkas – nebūtinai geras vadybininkas...

– Ne, man Vidas gerai pasakė: niekada negalvok, kad kam nors yra svarbiau nei tau pačiam tai įgyvendinti, nes niekas niekada nesupranta, ką tu turi omeny. Tai yra pamoka, kurią išmokau. Turi žinoti, kas tai yra, įvardyti. Aš jaučiausi dviprasmiškai: žinojau, kad padarėme gerą dalyką, ir žinojau, kad žmonės nelabai supranta, kas tai yra, kur čia ta Jurga ners su tuo teatru. Nesupratau iki galo, kas pavyko, kas ne, kol neatvažiavo Vido dėstytojas iš Maskvos. Kadangi tai jo studentės darbas, jis pasižiūrėjo, jam labai patiko. Pasakė, kad Rusijoj „to nelabai matėm, nelabai turim ir tai kai kas įdomaus“. Tai buvo ta nuomonė, kurios man reikėjo, kad užbaigčiau tą etapą, kad žinočiau, jog ėjau teisingu keliu.
Man svarbu susikalbėti su publika – tai mano vienas pagrindinių muzikos tikslų. Aš ne šiaip rašau kūrinį, rašau tam, kad kam nors ką nors tai atvertų, palengvintų gyvenimą. Teatras man labai svarbus, muzika man labai svarbi ir yra tokių žmonių, kuriems reikia ir to, ir to. Aš supratau, kad mano buvęs kontekstas daug kam yra paprasčiau suprantamas, bet tai nereiškia, kad aš jį visą laiką vilksiu paskui save kaip šleifą... Nemėgstu tų, kurie eina lengviausiu keliu. Tai puikus būdas savanoriškai atsisakyti atradimo džiaugsmo. Galbūt ir nesurasiu, ko ieškau, aš nežinau... Bet ieškoti privalau, nes kitaip ištiks mano – kaip kūrėjos – mirtis.

– Kas žino, gal tau vėl pavyks sukurti daug hitų ir naujas albumas bus toks pat populiarus kaip pirmasis?

– Aš tiesiog noriu pasakyti, kad albumas bus muzikinis. Jis bus kitoks nei „Aukso pieva“, kitoks nei „37 laipsniai“. Bet koks – aš dabar negaliu ir nenoriu burti. Nes reikia sukurti dainas, įvilkti jas į drabužį. Jei jis bus populiarus, tai tegul būna, bet aš stengsiuos nuo savęs tai atskirti. Savęs saugojimas ir vienos linijos bei pagrindo po kojomis išlaikymas, man atrodo, yra labai svarbus ir aš stengsiuos to siekti. Prieš tai man buvo gana sunku tai padaryti.

– Visada maniau, kad geriausios dainos gimsta iš liūdesio...

– Būna žmonių, kurie pyktį išlieja dainomis. O aš nenoriu apkrauti žmonių neigiamomis emocijomis. Man atrodo, kad tai, kas turi išliekamąją vertę, negali būti sukurta veikiant pykčiui ar nevilčiai. Esu iš tų, kurie atsitraukia nuo tokių emocijų ir pateikia išvadą. Absoliučiai visos mano dainos taip parašytos – kai išsižliumbi, padarai išvadą, kuri netrukus virsta melodija. Man žmonės sako, kad liūdesio akimirkomis klausosi mano dainų ir pajaučia palengvėjimą. Kai buvau maža, būdavo, pamatydavau kokią seną babytę ir pagalvodavau, kaip noriu apkabint, kokia graži... Tas švelnus ryšys su žmonėmis – jis būtinas kiekvienam, kitaip tu išnyksi...

– Tam tikru momentu atrodei arogantiška – anaiptol ne jautri būtybė.

– Aš noriu būti stipri, nes kitaip neištverčiau to, kas man yra siunčiama. Švelnumas ir stiprybė – tikrai suderinami dalykai. Arogancija dažnai būna dėl žmogaus uždarumo. Tai žmogus su kauke. Kaukė gali būti su spygliais ir nėra čia ko pykt. Kartais jų nesimato, jie jaučiasi. Jei aš ką nors esu įžeidusi, tai tikrai galiu atsiprašyti. Jaučiu stiprią žmonių baimę. Iki šiol negaliu suprasti, kaip toks žmogus lenda į sceną. Bet noras kontaktuoti, matyt, stipresnis nei baimė...

– Galbūt grįžusi kitaip vertini lietuviškos muzikos kontekstą – juk truputį iš šono viską pamatei?

– Lietuviška muzika – su labai daug kaukių. Labai sunku atsiriboti nuo visokių palyginimų: „O koks balsas – kaip Whitney Houston.“ Tu tikrai neperspjausi tokio žmogaus. Taigi, turi ieškoti tam tikros spalvos, nuotaikos, ko nors savo, kas išskirtų tave iš minios. Minia didelė, jiems tu neįdomus, turi įrodyti, kad tavęs reikia...
Dievas apdovanojo mūsų kraštą gabiais žmonėmis – turinčiais smegenis, sielą, didelę širdį ir vidinės jėgos. Niekam mes per daug nerūpim tokie maži būdami, bet tik tokiais atvejais ką nors pakeisti ir įmanoma, kai pyktis suima – kai kas nors net nežiūri į tavo pusę, tada tu ką nors „suburi“. Aš dabar klausau tokio rinkinio „Made in Lithuania“. Gražūs balsai, puikūs duomenys, bet gabalų su siela vienas ar du. Man patiko Marko Palubenkos džiazas – norėjosi paklausyti dar ne kartą ir ne du. Iš tos pačios „Eurovizijos“: pamatai Vytautą (Matuzą – red. past.), tau abejonių nekyla – gyvas žmogus. Visi kiti yra labai užsislėpę už įvairių dalykų, kažkas gražiai aprengė, sušukavo. Bet man liūdna žiūrėti vien į išorę.

– Bet čia nėra tas konkursas, kur reikia ieškoti talentų...

– Žmonės į muziką veržiasi ne šiaip sau, o tam, kad būtų išgirsti, kad surastų save ir parodytų, kokie ypatingi yra. Aš tik noriu palinkėti, kad tos kaukės vieną kartą nukristų, nes labai trūksta alternatyviosios scenos, kur žmonės ateitų neturėdami noro atrodyti kitaip. Žmonės tikrai linkę susirgti ta teliko liga – man irgi yra tekę tai patirti...

– Būtent teliko, ne žvaigždžių?

– Žvaigždės televizijoje liga. Labai liūdna, kai gerbiami žmonės interviu sako, jog į juos anksčiau nekreipė dėmesio, kol jie nesirodė televizijoje. Televizija iškraipo žmonių nuomonę ir sukuria tokią stiprią iliuziją, kad išjungęs televizorių ir toliau manai, jog viskas taip ir yra, kaip ten parodė. Bet žiūrovas gali jį išjungti, o tie, kurie buvo parodyti, labai sunkiai išjungia savo mintis, kad jie svarbūs pasauliniu mastu ir tokie bus per amžius. Todėl ir sakau – kartais pamatai tik atsitraukęs ir pažvelgęs į save iš šono.
Informacija tiems, kas pasiilgo Jurgos dainų. Jurgos ir grupės koncertai vyks: balandžio 5 d. Šiauliuose, 6 d. Alytuje, 7 d. Druskininkuose, 8 d. Palangoje, 9 d. Kaune.
Kaukė gali būti su spygliais ir nėra čia ko pykt. Kartais jų nesimato, jie jaučiasi. Jei aš esu ką nors įžeidusi, tikrai galiu atsiprašyti.