J. Lewisas – ryškiausias protas džiazo pasaulyje

Ši kompozicija – iš ką tik pristatyto Linkolno džiazo centro orkestro albumo „The Music of John Lewis“, dedikuoto J. Lewisui. Jame garsusis Wyntono Marsalio kolektyvas naujai pergroja pianisto, kompozitoriaus, aranžuotojo ir legendinio Moderniojo džiazo kvarteto idėjinio lyderio kompozicijas. Pjesę „Delaunay’s Dilemma“ J. Lewisas dedikavo iškiliai prancūzų džiazo asmenybei, kritikui, džiazo klubo „Jazz Hot“ įkūrėjui ir vadovui bei pirmojo prancūzų džiazo žurnalo „Jazz Hot“ steigėjui Charle’iui Delaunay.

J. Lewisas gyveno 80 metų, iš jų daugiau nei septynis dešimtmečius keliavo su muzika. Jo muzikinio gyvenimo maršrutas driekėsi nuo Johanno Sebastiano Bacho iki Counto Basie, Earlo Hineso, Budo Powello, Arto Tatumo ir Oscaro Petersono ir taip suformavo unikalią raišką, kurioje tilpo ir klasikos formos aiškumas, ir džiazo polėkis.

Paskui vėl grįžta prie J. S. Bacho: J. Lewisas – vienas iš vos kelių džiazo muzikantų, įrašęs S. Bacho fugas ir preliudus. Kai kuriuos akademiškai, kai kuriuos su vos juntama svingo artikuliacija, o kai kuriuos su aiškiai prasiveržusiomis džiazinėmis improvizacijomis. Vienas tokių – J. S. Bacho „Preliudas 21“, gavęs pavadinimą „Jazz Bach“.

J. Lewisas į džiazo istoriją įrašytas ne tik kaip savarankiškas kūrėjas – pianistas, kompozitorius ir aranžuotojas, bet ir kaip vienos sėkmingiausių bei ilgaamžiškiausių džiazo istorijoje grupių „Modern Jazz Quartet“ (MJQ) ideologas ir vienas iš lyderių. Tai jo aistra J. S. Bachui ir džiazui suformavo nepakartojamą MJQ stilistiką.

J. Lewisas pagarsėjo ne tik kaip pianistas, bet ir kaip kompozitorius bei aranžuotojas. Garsus džiazo kritikas Leonardas Featheris „Džiazo enciklopedijoje“ pažymi, kad J. Lewisas – bene pats ryškiausias protas, kada nors buvęs džiaze. Jis sujungė bliuzą, esantį daugelio XX a. muzikos rūšių pagrindu, su Europos muzikos formomis ir taip padėjo džiazui brandinti ir plėtoti savo ambicijas.

Klasikai žavėjo J. Lewisą savo formomis. C. Basie – savo aranžuotėmis. Tai atsispindi MJQ stiliuje, kuriame, kaip yra pastebėjęs L. Featheris, kiekviena nata aiški ir išraiškinga. O polifoniniais principas plėtojamas muzikinis audinys pinamas iš tradicinio džiazo ir klasikinės muzikos formų bei kolektyvinės improvizacijos kombinacijų.

Moderniojo džiazo kvartetas J. Lewisui buvo daugiau nei džiazo kolektyvas – kaip prisipažino jis pats, jo tikslas buvo įrodyti, kad džiazas – tokia pat gerbtina muzika, kaip ir klasika. Iš čia, beje, ir jų maniera dėvėti griežto klasikinio stiliaus kostiumus ne tik scenoje, bet ir viešumoje rodytis pasitempus.

Štai J. Lewiso pjesėje „Sacha’s March“ smagiai suplaktas klasikinės muzikos formų ir tradicinio džiazo priemonių kokteilis.

MJQ, išsiskyręs savo unikaliu „kameriniu džiazu“, – neabejotinai vienas sėkmingiausių ir ilgaamžiškiausių ansamblių džiazo istorijoje. Šis kvartetas gyvavo daugiau nei 40 metų: net 22 metus be pertraukos, o atkurtas po septynerių metų pauzės – dar 18 metų.

Johnas Aaronas Lewisas gimė 1920 m. gegužės 3 d. Ilinojaus valstijoje, La Greindžo mieste, augo Naujojoje Meksikoje. Nuo septynerių metų mokėsi skambinti fortepijonu. Jis grojo šeimos orkestre, nes tarp jo giminaičių buvo daugybė muzikantų. Būdamas 12 metų, gavo savo pirmąjį honorarą. Ir nors universitete studijavo antropologiją, jo aistra buvo bliuzas, bopas ir J. S. Bachas

Pasukti į džiazą J. Lewisas galutinai apsisprendė tarnaudamas armijoje, susibičiuliavęs su garsiu bibopo būgnininku, būsimuoju MJQ nariu Kenny Clarke’u. Metęs antropologijos studijas, jis pradėjo groti „Dizzy Gillespie“ orkestre ir pradėjo studijuoti Manhatano muzikos mokykloje, kur be vokalo ypač domėjosi baroko ir Renesanso muzika. Šiuo laikotarpiu jis dalyvavo Ch. Parkerio bei istoriniuose Mileso Daviso „Capitolius“ orkestro įrašuose, grojo su Illinois Jacquet’u (1948–1949) bei Lesteriu Youngu (1950–1951).

Tačiau artimiausiai bendravo su „Dizzie Gillespie“ bigbendo ritmo grupės muzikantais vibrafonininku Miltu Jacksonu, bosistu Ray Brownu ir būgnininku K. Clarke’u. Su šiais muzikantais jie suformavo grupę, pavadintą Milto Jacksono kvartetu. 1952 m., kai šio kvarteto aranžuočių autoriumi ir stiliaus ideologu tapo pianistas J. Lewisas, o bosistą Ray Browną pakeitė Percy Heathas, kolektyvas pakeitė pavadinimą į „Modern Jazz Quartet“. Abreviatūra liko ta pati – MJQ.

Bene garsiausia J. Lewiso pjesė „Django“, dedikuota legendiniam gitaristui Django Reinhardtui.

MJQ garsėjo ne tik ilgaamžiškumu, komercine sėkme, bet ir nepaprastu veiklumu. Kolektyvas nuveikė milžinišką darbą ugdydamas džiazo auditoriją tiek anapus, tiek šiapus Atlanto. 6–7 dešimtmečiais MJQ tapo savotiškais džiazo misionieriais Europoje. Jie atkakliai reprezentavo džiazo muziką Senojo Žemyno rimtosios muzikos klausytojų auditorijai. Štai vien 1957 m. MJQ sugrojo net 88 koncertus Europoje. Dar vieną šios grupės veiklos dalį sudarė bendri darbai su garsiais džiazo kūrėjais, tarp kurių – Sonny Rollinsas, Benny Websteris, Jimmy Giuffre, ir, žinoma, „Swingle Singers“.

MJQ baigė savo veiklą paskutinio dešimtmečio pradžioje – paskutinis jų bendras darbas buvo 40-mečio koncerto albumas. Tačiau J. Lewisas, ir perkopęs 70-metį, išliko ne mažiau kūrybingas ir aktyvus. Jis grojo solo ir su savo sekstetu, kurį subūrė dar muzikuodamas su legendiniu MJQ. Mažiau žinoma jo veiklos sritis – muzikos komponavimas – be džiazo pjesių, jis sukūrė ir sceninių ir simfoninių kūrinių, tarp kurių – netgi  baletas „Pirmoji nuodėmė“. Jis buvo vienas iš trečiosios srovės pradininkų ir ideologų, šioje srityje dirbęs su Gunteriu Schuleriu ir George’u Russelu.

Tačiau 1985 m. J. Lewisas leidosi į vieną visiškai priešingą kūrybinį nuotykį ir subūrė „American Jazz Orchestra“ – klasikinį svingo orkestrą, grojantį svingo klasikų kūrinius, naujai aranžuotus paties J. Lewiso.

Paskutinis J. Lewiso albumas – solinis. Jis įgrotas 2000 m., tuomet J. Lewisui jau buvo 80 metų, tačiau jo, kaip pianisto, technika išliko pavydėtina. Paskutinis J. Lewiso albumas – tikras rafinuoto pianizmo, įstabios formos logikos ir kiekvienos natos branginimo pavyzdys.

Už savo veiklą net penkiais garbės daktaro vardais įvertintas J. Lewisas paliko vertingą kūrybinį palikimą, į kurį gręžiasi ir neabejotinai gręšis šiandienos ir ateities džiazo kūrėjai.