Įveikusi depresiją garsaus verslininko žmona vėl trokšta gyventi

Vieno turtingiausių Lietuvos žmonių - pagrindinio "Vičiūnų" grupės įmonių akcininko Visvaldo Matijošaičio žmona Irena švyti, nors vos regi kairiąja akimi, vis dar prastai mato ir dešine. Tačiau valinga moteris įveikė depresiją ir džiaugiasi kiekviena  gyvenimo akimirka.

Greta - uoslę praradęs Keksas

Dabar Irena pastebi tai, kas anksčiau praslysdavo pro akis.

"Ypač džiugina saulė. Kai ji šviečia, jaučiuosi trigubai geriau. Po viso to perkainavau vertybes. Anksčiau atrodė, kad pasaulis sugrius, jei aš neskubėsiu, nebėgsiu. Nėra taip. Jis išliko toks pat. Tik mes keičiamės", - lėtai kalba moteris.

Jaukiuose verslininkų V. ir I.Matijošaičių  namuose Vičiūnuose ramu. Tik anglų buldogas Keksas muistosi ir glostymo prašosi. Jis neturi uoslės. Žvelgdama į iš patenkinimo urzgiantį vidutiniškai vos 8 metus gyvenantį šunį, užjaučiančiai šypsosi I.Matijošaitienė.

Buvusios "Vičiūnų" grupės įmonių reklamos vadovės veide neblėsta šypsena. Maloni moteris mėgsta bendrauti su žmonėmis, nevengia viešumos ir nedejuoja. Nors dar neseniai, vos prieš kelis mėnesius, ji dar sirgo sunkia depresija.

Apako per 3 valandas

2008 metų birželio 17 diena. Nejaugi įmanoma, retoriškai klausia Irena, pamiršti tą dieną? Ji atsimena viską beveik minučių tikslumu.

Prabudo 9 valandą ryto. Klojo lovą ir staiga akyse aptemo. Kairiąja akimi moteris praktiškai apako per tris valandas.

"Baisiausia, - tik vieną akimirka Irenos veide šmėkšteli skausmas, - kad tai nutiko su geriau reginčia akimi."

Dėl regėjimo I.Matijošaitienė vargo nuo ankstyvos jaunystės. Vienu metu jos trumparegystė buvo "minus 13". Buvo sveika, energinga, tačiau visos ligos tarsi persimetė į akis. Tai katarakta, gliaukoma, daugybė operacijų, kontaktiniai lęšiai, akiniai. I.Matijošaitienė šypsosi, tarsi pasakotų ne apie sunkumus.

"Ir ko tik mano akys nepatyrė. Vienu metu į Kauno klinikas vaikščiojau kaip į darbą - kiekvieną dieną", - prisimena moteris.

Plastinė operacija nepakenkė

Už ką? Irena tikina, kad tokio nelaimę patiriančių žmonių dažnai užduodamo klausimo ji niekada sau nekėlė.

Tačiau neslepia, kad mintys vijo mintis ir moteris nekart permąstė savo gyvenimą.
"Nesu pasielgusi blogai. Nenešioju kaltės jausmo. Tačiau gal tai - karma? Už mano prosenelių praeityje padarytas blogybes? Taip pagalvojau, kai operaciją išgyveno mūsų vos 3 metukų anūkas. Jis dar nematęs gyvenimo. Štai tada gali klausti - už ką?!" - samprotauja I.Matijošaitienė.

Ji juokiasi iš gando, kad apako po plastinės operacijos. Neneigia, kad jai atlikta plastinė vokų pakėlimo operacija.

"Šią problemą turėjo ir mano tėtis. Tačiau tai neturėjo jokios įtakos mano regėjimui", - įsitikinusi moteris.

Net ir sunkiu metu I.Matijošaitienė stengėsi bendrauti su žmonėmis, lankytis viešumoje. Praėjus vos kelioms dienoms po skubios kairiosios akies operacijos įkalbėta vyro Irena matė Lietuvoje besilankiusią Nyderlandų Karalienę Beatričę.

Tiesa, tuomet krauju pasruvusią jos akį dengė tamsūs saulės akiniai.

"Ką galvojo žmonės? Vieni turbūt manė, kad gavau nuo vyro į akį, kiti - kad keičiu stilių ar išpuikau", - vėl juokauja Irena.

Depresija - tai tuštuma

Tačiau regėjimui nepagerėjus, Irena matė tik kontūrus ar besiskaidančias šviesas, o gydytojai tik guodė. I.Matijošaitienė puolė į depresiją. Jai buvo baisu net atsimerkti.

"Dabar žinau, kad tai - liga, - įsitikinusi moteris. - Depresija prasideda tuomet, kai smegenyse nesigamina laimės hormonai. Kai nieko nenori. Nei vyro, nei vaikų. Sėdi, guli ir žvelgi į vieną tašką. Nesinori būti. Absoliuti tuštuma. Juoda skylė", - apibūdina ligą patyrusi moteris.

Būtent tokiu metu palikti vieni, nepastebint artimiesiems, nesuvokiant ligos, žmonės pasiryžta vienam baisiausių dalykų - savižudybei.

Irena įsitikinusi, kad jos vyras elgėsi teisingai. Palaikė, bet neguodė, stengėsi išvesti į žmones. Taip, neslepia milijonieriaus žmona, buvo ir ašarų.

"Kelis kartus paskambinusi darbe esančiam vyrui pasikukčiodama verkiau. Atrodė, kad pasaulis sustojo, gyvenimas baigiasi, nes nematydama negalėsiu daryti daugelį kasdienių dalykų", - praeities išgyvenimus vardija I.Matijošaitienė.

Labai svarbu  nepalūžti

Vaistai, psichologai ir valia. I.Matijošaitienė įveikė depresiją ir save. Ar dabar ji mato geriau? Ne, ne, purto galvą moteris.

"Kairiąja akimi matau kontūrus, besiskaidančias šviesas. O ragenoje atsiradusi žaizda užgijo pilkomis dėmelėmis", - ramiai kalba oftalmologų pacientė.

Reikia nepalūžti. Irena prisimena žmogų, kuris savo vestuvių dieną šoko į tvenkinį ir susilaužė stuburą. Ir visą gyvenimą sėdi neįgaliųjų vežimėlyje. Tačiau ji niekada nematė jo dejuojančio: vyras šypsosi, džiaugiasi gyvenimu, verčia knygas, dirba.

"Taip, mums reikia artimųjų paramos, bet, visų pirma, turime norėti gyventi patys", - I.Matijošaitienė prisimena ir kitą pavyzdį, kai traumą patyręs vyras kiekvieną dieną kaltino visą pasaulį, vaikus, žmoną. Jie neišlaikė ir paliko valios neradusį vyrą.

Kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis, pastebi Irena. Ji pradeda tikėti, kad mintis turi didelę galią. Du mėnesius iki nelaimės ji jautė, kad kažkas turi atsitikti.

"Lyg tyčia vyras man nupirko naują automobilį. Aš tik pažvelgiau ir apsiverkiau", - dabar juokiasi Irena.

Nesidrovėjo įvairių darbų

Rugsėjo 15 dieną ji su vyru paminėjo 30-ąsias sutuoktuvių metines. Nenorėjo užgožti rugpjūtį vykusių jaunesniojo sūnaus Dainiaus vestuvių, todėl savo jubiliejų ramiai atšventė viename Vilniaus restorane. Irena, Visvaldas, sūnūs, marčios ir anūkas.

Jų pažinties pradžia? Visvaldas, kaunietis iš Vičiūnų, Vilniuje sutiko merginą, studijavusią gamtos mokslus. Dar studijuodamas V.Matijošaitis kapeikų neskaičiavo, užsidirbdavo pinigų keliose darbovietėse - dirbo gaisrinėje ir vaikų darželyje kiemsargiu.

Pirmąjį bendro gyvenimo dešimtmetį Irena dirbo geografijos ir biologijos mokytoja, laisvalaikiu abu augino gėles šiltnamiuose prie namų.

“Nesidrovėdavau ir turguje su gėlėmis pastovėti. Mokytojos darbas man taip pat patiko. Paskui pradėjau jausti, kad per pamokas mintys ima kažkur nuklysti, - užsisvajoja. - Kelerius metus dirbau “Katpėdėlėje”, o paskui kažkam reikėjo užsiimti reklama. Nuo jaunystės buvau “prie meno”, grojau gitara, vedžiau renginius, todėl šis darbas buvo man įdomus”, - apie jaunystę pasakoja moteris.

Ponia ji būti nemoka. Dar prieš penkerius metus sakė: šiandien - vedėja, rytoj gali būti šlavėja. Pinigų stygiaus nejuto, tačiau tuo nesipuikavo.

"Kasdien lašišos tikrai nevalgome. Jei taip darytume, nepajaustume tikros šventės", - įsitikinusi I.Matijošaitienė.

Pamatyti skrendančius paukščius

Irena nedejuoja ir pastebi: savyje skausmus nešioja daugybę žmonių. Gyvena, nepalūžta. Ir nepaisant visko, prisimindama jai siūlytą pagalbą, džiaugiasi, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių.

Tačiau dabar I.Matijošaitienė perkainavo vertybes. Laimė - turėti greta artimus, mylimus žmones. "Esu įsitikinusi, kad visos dabartinės vienišos, turtingos verslininkės meluoja, teigdamos, kad yra laimingos ir joms nereikia vyro", - įsitikinusi Irena.

Nereikia gyventi metais, mėnesiais ar net savaitėmis į priekį. Pasaulis labai gražus. Kiekviena diena. Kiekviena akimirka. Irena šypsosi.

Ir negalima nepatikėti jos žodžiais, koks nuostabus gali būti saulėtas rytas, tekanti upė, geltonuojantys ir žemėn krentantys lapai ar žiemoti išskrendantys paukščiai. Tereikia labai nedaug - tik pamatyti tai.