Gyvenimo taurės istorija „Mergaitėje, kurios bijojo Dievas“

Klaipėdiečių spektaklis „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ pagal Gintaro Grajausko pjesę neliko nepastebėtas festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“.

Geriausiu vyro vaidmens atlikėju publika išrinko Vytautą Anužį, spektaklyje atlikusį Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis.

Jeigu tikėsime, kad kiekvienas susikuriame savo asmeninį gyvenimą pats, tai kodėl jis netampa idealus? Ar žmogus turi galią būti kūrėju, o gal įsikūnija atlikėjo vaidmenyje ir pasyviai pergyvena visą gyvenimą, nes "taip reikia"? Koks žmogus yra išdrįsęs pagrūmoti kumščiu pačiam Dievui ir pasiryžęs ne alkiui ar priespaudai, o daug žiauresnėms ir nepakeliamoms kančioms – visiškai vienatvei ir abejonėms?

„Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (dramaturgas Gintaras Grajauskas, režisierius Jonas Vaitkus) skatina žiūrovą pažvelgti į gyvenimo užkaborius ir kerteles bei kartu su pagrindine spektaklio veikėja Marija (aktorė Monika Vaičiulytė) pasvarstyti, kas yra laimė, jei laiminga esi tik besisupdama ant sūpuoklių ir bendraudama su mirusiais seneliais. Gal visa tai reiškia, kad susikurtas „ne tas“ gyvenimas?

Šalta ir estetiška it marmuras geometrizuotų formų (stačiakampių, apskritimų) scenografija (dailininkas Artūras Šimonis) ir lašėjimo muzika (kompozitorius Gintaras Kazevičius) prabyla į žiūrovą vos įžengus į salę. Tobula harmonija, kuri gali egzistuoti tik įsivaizduojamame pasaulyje, o ne mus apsupusiame gyvenimo chaose, kur tesigirdi automobiliai, televizija ir reklamos. Tokioje idealioje erdvėje susipažįstame su Marija – mergaite, jos gyvenimu, pasirinkimais ir vienatve. Spektaklis prasideda simboliniu moters perrengimu iš psichiatrijos ligoninės baltų drabužių į kasdieninius, pasidažymu – greičiau nusitepliojimu lūpdažiu kaip kauke – stereotipiniu moters grožio simboliu, kuris pridengia tikrąjį veidą, bet suteikia bent jau įsivaizduojamą galimybę būti tokiai, kokia nori būti. Vis dėlto Marija neužsisklendžia, o leidžia įžengti į moters-mergaitės sąmonės gelmes, tarsi dalyvauti gyvenimo kūryboje ir jo žlugime.

Marija trokšta būti kitokia, neužsidaryti kasdienybės rate, būti laiminga. Gal todėl savo pažiūras ji atskleidžia į pasaulį žvelgdama mažos mergaitės, vaiko žvilgsniu, kurio pasaulėvaizdžio dar nekreipia būtinybės, buitis, kasdienybė. Savo matomąją realybę ji beria greitai, be emocijų, nejausdama nostalgijos, kaip nusikratydama nekenčiamo jungo, o alternatyviame – vaizduotės, svajonių, tebūnie šizofrenijos, pasaulyje gyvena tankistė močiutė (aktorė Renata Idzelytė) nuolat primenanti apie Dievą ir bandanti ugdyti jo baimę, senelis Jokūbas – svajotojas (aktorius Rimantas Pelakauskas), neatsiejamas nuo Antano Gustaičio (aktorius Linas Lukošius) ir jo lėktuvų, Juozukas (aktorius Arnoldas Eisimantas) – naiviai nekaltas ir tyras, įkūnijantis vaikišką meilę.
Idealiajam vaizduotės pasauliui priešpriešinami sumaterialėję Marijos aplinkos žmonės – vyras (aktorius Vidas Jakimauskas), jo verslo partneriai (aktorius Vytautas Anužis, Vaidas Jočys, Arnoldas Eisimantas) – vadinamieji naujieji lietuviai, kurių vienintelė vertybė tėra pinigai. O šiuos du pasaulius, kaip mediatorius, turi sujungti gyvenimo taurė – naktipuodis, kurio reikšmę puikiausiai iliustruoja piršlio (aktorius V.Anužis) ištarti žodžiai: „Visa Lietuva geria ir tu gersi.“ Nuoroda į tradiciją, tačiau kokią? Ar tokią pat patosinę ir kičinę kaip lietuviškos vestuves, kurias matome kaip lietuviško pseudofolkloro ir šiuolaikinės muzikos samplaiką, kuriose sulaukėja įsisiautėję dalyviai ir senelio žodžiais apibendrinama tiesa – „gyvenime liko tik kvailiai“.

Sintetindamas vaizdą ir idėją režisierius ne tik puikiai perteikia G.Grajausko dramą, tačiau taip pat leidžia nepasimesti ir sklandžiai patirti savitą vidinį Marijos pasaulį. Muzika, apšvietimas, scenografija ir projekcijos vienas kitą tikslingai papildė, taip padėdamos žiūrovui ne tik atskirti, bet ir suprasti. Visi spektaklio komponentai, ne tik kalba – greitakalbėmis, kirčiais ar šveplavimu manipuliuojantys ir žaidžiantys personažai, tampa aktyviais veikėjais: ir prasmėmis prabylanti muzika, ir netgi smulkmena – iš rankų aktorės nepaleidžiama milžiniška šokinėjimo gumutė, su kuriomis vaikystėje žaidė daugelis mergaičių, kaip neatsiejamas atributas, parodantis veikėjos infantilumą ir nenorą tapti suaugusiai arba tokiai kaip dauguma.

Suvoki, kad tikrovė baugina – perdėm vyresnis vyras, vulgarus piršlys ir atgrasi gyvenimo taurė. Gyvenimas nėra teisingas ar gailestinga, ir mylėti savo likimą gali tik stiprūs žmonės. Marija nesutinka su jai paskirtu likimu, gal todėl ją persekioja psichikos ligos šešėlis. Išsigelbėjimo ieškoma svajonėse, kurias įkūnija senelis ir Antanas Gustaitis, žengę savo troškimų link ir bandantys išlaikyti egzaminą – gyvenimo, mirties, likimo? To negali atsakyti net pats Antanas Gustaitis, kuris kaip vėlė aplanko Mariją prieš tariamą žmogžudystę.

„Kažkoks daiktų maištas“, – gestikuliuodama tarsi marionetė apgirtusiam sutuoktiniui ir jo svečiams pareiškia moteris, pasijutusi sudaiktinta ir nebejausdama savo vertės. Tačiau jos rankoje šautuvas, šūvis, užgroja ABBA „Happy New Year“ ir po raudonos kraujo spalvos scena nušvinta mėlynai – vanduo ir iš drabužių išsivadavusi nuoga, tyra, lyg pakrikštyta ir be nuodėmės su baltomis gėlėmis plaukuose Marija.

Atrodo, gyvenimo rebusas išspręstas ir belieka epilogas. Mergaitei užmaunamos kojinės ir ji savo infantilia tarsena ištaria: „Kas sutverta – jau baigta, o kas baigta – jau mirę.“ Miršta ne vyras, miršta moteris, nesugebėjusi atsilaikyti prieš įprastas gyvenimo taisykles ir vienintelė diagnozė, kurią žino pats kvaištelėjęs ir besiplaikstantis po sceną daktaras (aktorius V.Anužis), anaiptol ne rimtas, o atvirkščiai, komiškas ir juokinantis, taria banalią tiesą: „Ji anaiptol ne silpna, ji tiesiog gera.“ Ir visgi nei dramaturgas, nei režisierius neleidžia spektakliui pasibaigti minoriškais tonais – studentas ir daktaras (neaišku, ar realūs, ar dar vienas Marijos vaizduotės vaisius) šaržuotoje paskutinėje scenoje aptaria tipizuotus gyvenimo dėsnius ir ieško galimybės ką nors daryti, kad tik netapti kitokiam, vadinamąja balta varna. Ir vėl sprendimas tėra vienas – gyvenimo taurė. Tad jei realybė arba tariamai geras ir padorus gyvenimas yra panašus į naktipuodį, gal tikrai protingiausia būtų jo atsisakyti ir, kaip rašė Albert'as Camus, mirti išprotėjusiems ir laimingiems.