Grafikė N. Marcinkevičiūtė-Strazdė: stiklas neleidžia meluoti

„Šiuolaikinis pasaulis yra skubantis ir visko perkrautas. Tad mano kūriniai – tarsi provokacija, kviečianti sustoti ir pailsėti baltoje, tuščioje erdvėje“, – sako grafikė Neringa Marcinkevičiūtė-Strazdė. Subtilius organinio stiklo estampus kurianti menininkė itin vertina minimalizmą. Ir asmeniniame gyvenime, ir kūryboje ji vadovaujasi moto: mažiau yra daugiau.

Minimalistiniai siužetai

Grafikės miniatiūrų paroda „Lino siūlu“ šiuo metu eksponuojama salone „Jaukūs namai“. Plona adata, tarsi siūleliu, N. Marcinkevičiūtė-Strazdė išraižo organinio stiklo plokštelę, sukurdama minimalistinius, bet įtraukiančius siužetus. Pašnekovė pasakoja kūrybinio proceso metu mėgstanti natūralumą ir tikrumą. Tad eskizų ji nepiešia, labiau pasitiki konkrečią akimirką užplūdusiu įkvėpimu.

„Mano darbuose pirmas prisilietimas visada yra paskutinis. Stiklo plokštelė, priešingai nei popieriaus lapas, nieko neleidžia ištrinti, paslėpti ar uždengti. Todėl kokią liniją mano ranka išraižė, tokia ji ir yra. Kadangi nieko negaliu pakeisti ar perdaryti, kūriniai tampa natūralūs, nesumeluoti. Šis tikrumo aspektas man labiausiai patinka, – atskleidžia menininkė. – Idėjų kūriniams iš anksto neapgalvoju, viskas gimsta kūrybinio proceso metu. Eskizų prieš tai nepiešiu, tiesiog vedžioju adatą stiklu ir keliauju ten, kur krypsta ranka.“

Kukli, nemėgstanti tuščiažodžiauti N. Marcinkevičiūtė-Strazdė itin vertina minimalizmą. Pasak jos, žmogui iš tikrųjų reikia visai nedaug. Tačiau pasidavę vartotojiškam gyvenimo būdui, neretai save apkrauname daiktais ir nebesuprantame, kur slypi tikroji laimė. Besiremdama minimalistiniu požiūriu, grafikė kuria ir savo darbus. Juose – jokių ornamentų, tik pagrindinis herojus ir žvilgsniui pailsėti leidžianti tuštuma. Pašnekovė pripažįsta, kad grafikos technika ją ir sužavėjo būtent minimalizmu – čia mažiau spalvų, nėra rėksmingų detalių.

„Mažiau visada yra geriau nei per daug. Tad popieriaus lapo stengiuosi neužteršti nereikalingomis detalėmis – nešvarumais. Norisi kuo labiau išsivalyti nuo visko ir sukurti neapkrautą erdvę, kurioje būtų galima pailsėti, – paaiškina kūrėja. – Mano estampuose erdvė kalbasi su žmogumi ir per žmogų. Kūriniuose vaizduojamas žmogus yra belytė plastiška būtybė – erdvės gyventojas. Sklandantis ar išsikerojęs per visą baltą popieriaus lapą, jis juda, veikia, keičiasi, dvigubinasi. Kartais jis atsiduria aplinkoje, kurioje trūksta erdvės, tarsi ieško išeities ar nori ištrūkti iš ribojančio popieriaus lapo, o kartais tiesiog tupi kamputyje. Kai kurie sako, kad pagrindinis kūrinių veikėjas labai primena mane, tačiau pati nesu tikra, ar tai tikrai aš.“

Ypatumas: grafikės darbuose – jokių ornamentų, tik pagrindinis herojus ir žvilgsniui pailsėti leidžianti tuštuma. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Stiklas – įnoringas

N. Marcinkevičiūtės-Strazdės parodoje eksponuojami kūriniai sukurti įvairiais grafikės kūrybos laikotarpiais. Ji kuria ne vien miniatiūras, tačiau šiai ekspozicijai buvo pasirinktos būtent jos, tarsi pabrėžiant menininkės mėgstamą minimalizmą. Pasak pašnekovės, kiekvienas kūrinys jai yra it vaikas – išmyluotas.

Kiekvieną kartą N. Marcinkevičiūtė-Strazdė stengiasi sau pasilikti bent vieną estampą. Tiesa, serijoje jų būna nedaug. Su metalu dirbantys grafikai gali atspausti ir kelis šimtus kūrinių. Stiklo grafikų vienos serijos estampus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Be to, stiklas yra labai trapi medžiaga, tad kartais nepavyksta atspausti nė vieno kūrinio egzemplioriaus.

„Įsivaizduokite, ką reiškia staklėmis spausti stiklą – jis gali visiškai subyrėti. Todėl kiekvieną kartą man kyla nerimas – ar pavyks? Tos pačios temos niekada nekartoju, tad, jei spaudžiamas stiklas subyra, vadinasi, toks jau likimas. To paties darbo nebebandau atkartoti“, – kūrybos metodą atskleidžia grafikė.

Su stiklu dirbti nelengva. Tačiau, pasak pašnekovės, ją žavi šios medžiagos tikrumas, natūralumas. Žvelgiant į jau atspaustą estampą, galima įžvelgti stikle buvusius įtrūkimus, dažo išsiliejimą ant stiklo plokštelės. Tokios mažos detalės, kurias kiti galbūt pavadintų trūkumais, N. Marcinkevičiūtei-Strazdei atrodo labai gražios.

Stiklo plokštelė, priešingai nei popieriaus lapas, nieko neleidžia ištrinti, paslėpti ar uždengti. Todėl, kokią liniją mano ranka išraižė, tokia ji ir yra.

Nors pagrindinė pašnekovės kūrybos technika yra grafika, jai taip pat patinka ir kitos spontaniškumo turinčios technikos, kuriomis sukurtuose darbuose savo klaidų jau neištrinsi. Pavyzdžiui, liejimas akvarele ar kaligrafija.

„Baigusi Kauno dailės gimnaziją, kurį laiką lankiau Virginijaus Kašinsko piešimo ir tapybos studiją. Šio dailininko pamokos man buvo be galo reikšmingos. Jis mane išmokė nepeckioti ant popieriaus lapo, nieko netrinti trintuku, neperpiešti ir nekurti kilometrinių eskizų. Tad tiesiog atsisėdu ir raižau stiklą ar piešiu taip, kaip veda ranka. Jokių perdarymų ar perpiešimų – taip išgaunu tikrą natūralumą“, – atskleidžia pašnekovė.

Subtilu: salone „Jaukūs namai“ N. Marcinkevičiūtės-Strazdės miniatiūrų paroda itin dera – mažakalbiai, taupios linijos kūriniai leidžia kvėpuoti ir kamerinei erdvei, ir žiūrovui. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ekologiškas menas

Minimalistinį gyvenimo būdą palaikanti grafikė stiklo savo kūriniams neperka – naudoja jau nereikalingas, išmestas stiklo atraižas ar nuolaužas. Siekdama nekenkti nei aplinkai, nei sau, N. Marcinkevičiūtė-Strazdė savo kūrinių taip pat neėsdina rūgštimi.

„Savęs dėl meno tikrai neaukoju, – šypsosi ji. – Vilniaus dailės akademijoje apsigyniau ekologiškos grafikos-estampo technikos magistro laipsnį, rengiau baigiamąjį darbą apie tai, kaip kuo mažiau kenkti sau ir aplinkai. Savo estampus kuriu sausa adata organinio stiklo plokštelėje. Raižant metalo plokštes, jas vėliau reikia užlieti bitumu ir panardinti į rūgštį. Toks metodas kenksmingas tiek aplinkai, tiek žmogaus sveikatai, šia technika kuriantys menininkai neretai suserga įvairiomis ligomis. Nusprendžiau būti draugiška tiek aplinkai, tiek pačiai sau ir tokios technikos nenaudoti.“

Ekologijos ir tvarumo principus N. Marcinkevičiūtė-Strazdė taiko ir asmeniniame gyvenime. Ji stengiasi nepasiduoti besaikio vartojimo madai, vertina tai, kas kokybiška ir ilgaamžiška. Naujausia menininkės aistra – giminės vertybių rinkimas ir jų restauravimas. Pašnekovė stengiasi išsaugoti iš kartos į kartą keliaujančius senovinius baldus, rankšluosčius, staltieses, siuvinėtas pagalvėles, kitus daiktus ir juos prikelti naujam gyvenimui. Grafikei itin svarbu išlaikyti šeimos relikvijas ir neleisti joms pasimesti metų tėkmėje. Tad ji pati restauruoja savo tetų, Sibiro tremtinių, rankų darbo siuvinėtas staltieses, pagalvėles ir kitus rankdarbius.

„Šiandien aplink mus daug netikrumo, dirbtinumo. Todėl be galo svarbu atsigręžti į tai, kas tikra. Save apsupus kokybiškais, istoriją turinčiais daiktais, audiniais, ir patys imame jaustis geriau. Šeimos namuose visada vadovaujamės principu: mažiau yra daugiau“, – akcentuoja menininkė.

Estampai – tarsi terapija

Žvelgiant į N. Marcinkevičiūtės-Strazdės kūrinius, apima nenusakomas ramybės jausmas. Atrodo, kad šviesioje, neapkrautoje estampų erdvėje iš tiesų pavyko pasislėpti nuo nuolat skubančio pasaulio ir įsiklausyti į savo paties mintis.

Pašnekovė atskleidžia, kad jos darbus žmonės neretai renkasi būtent dėl terapinio jų poveikio. Prieš keletą metų į menininkę kreipėsi vienos suomių psichoterapijos ligoninės atstovai, susidomėję lietuvės kūryba. Ligoninės interjerą kūrę suomiai ieškojo meno kūrinių, kurie neerzintų ligoninėje besigydančių pacientų ir leistų jiems ramiai jaustis psichoterapijos seansų metu. Ligoninės gydytojai patvirtino, kad grafikės darbai iš tiesų yra labai raminantys, tad į Suomiją iškeliavo nemažai pašnekovės estampų. N. Marcinkevičiūtei-Strazdei džiugu, kad jos darbai buvo įvertinti ne tik meno ekspertų, bet ir žmogaus psichologiją išmanančių profesionalų. Pasak pašnekovės, jos kurti estampai dažnai iškeliauja į Skandinavijos šalis – čia žmonės ypač vertina subtilumą ir minimalizmą.

N. Marcinkevičiūtė-Strazdė – ne vienintelė menininkė savo šeimoje. Akvarelę anksčiau liejo ir menininkės tėtis Raimundas, baigęs Vilniaus dailės akademiją. Greičiausiai iš jo grafikė ir paveldėjo polinkį į meną. Dar būdama penkerių, ji laimėjo piešimo konkursą, o dukros talentą pastebėję tėvai šeštoje klasėje pasiūlė stoti į Kauno dailės gimnaziją.

„Keisti mokyklos iš pradžių nenorėjau, nes ji buvo toli nuo vaikystės namų. Vis dėlto apsisprendžiau stoti, įstojau ir labai džiaugiausi šiuo sprendimu, – prisimena pašnekovė. – Tiesą pasakius, niekada neturėjau didelių planų ar svajonių tapti grafike. Viskas įvyko natūraliai ir lengvai, be didelių apmąstymų. Baigusi gimnaziją, įstojau į Vilniaus dailės akademiją, įgijau bakalauro, o vėliau – ir magistro laipsnį. Džiaugiuosi, kad man pavyko anksti atrasti savo kelią, nereikėjo ilgai jo ieškoti, blaškytis.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Ne strazdė o durnė

Anonimas

Anonimas portretas
O kodėl ne StazdIENĖ...Juk LIETUVIAI turi tai ko neturi kitos tautos tai PAGARBA ŽMONAI MOTINAI. Kodėl dabartinės moterys to GĖDINASI .Juk buti MAMA JAU GĖDA ???? Tai ŠVABIZMAS NUŽMOGINIMAS TIKSLU PAVERSTI ŽMOGŲ GALVIJU.....

:)

:) portretas
strazdė...
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių